Geriausias sprendimas besipykstantiems bendraturčiams – turto atidalijimas

„Visgi egzistuoja kitas teisinis įrankis, dažnu atveju galintis padėti galutinai pašalinti ginčų tarp bendraturčių kilimo priežastis, kuris praktikoje naudojamas ne taip ir dažnai“, - teigia Eimantas Čepas. Civilinis kodeksas numato, kad kiekvienas bendraturtis turi teisę reikalauti atidalyti jo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės. 

Atidalijimas reiškia daikto teisinio režimo ir bendraturčio statuso pasikeitimus. Nuosavybės teisių tokiu būdu įgyvendinimas reiškia, kad atidalijamo bendraturčio atžvilgiu pasibaigia bendroji dalinė nuosavybė su kitais bendraturčiais. Paprastai tariant, atidalijimo atveju nebandoma nustatyti bendraturčiams naudojimosi turtu tvarkos, o tikslas yra visiškai atskirti konfliktuojančių asmenų nuosavybės teises ir palikti turtą valdyti vienam ar keliems bendraturčiams.  

Pasak Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, galimybė atsidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės nustatyta tam, kad būtų galima palengvinti ir supaprastinti savininko teisių turinį sudarančių teisių įgyvendinimą į bendrą daiktą, ateityje būtų išvengta ginčų, kylančių tarp bendraturčių jiems įgyvendinant šias teises. Sprendžiant šiuos bendraturčių nuosavybės teisių įgyvendinimo klausimus, prioritetas turi būti suteikiamas visiškam daikto atidalijimui, kaip geriausiai užtikrinančiam maksimalų įstatymų nustatytą bendraturčių nuosavybės teisių įgyvendinimą.   

Kaip bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausantis turtas turi būti atidalytas, užtikrinant visų bendraturčių teisėtų interesų apsaugą? 

Eimanto Čepo nuomone, jau esant konfliktui, susitarti tarpusavyje dėl atidalijimo būdo nepavyks, todėl išeitis viena – kreiptis į teismą. CK nustatyta, kad jeigu nesusitariama dėl atidalijimo būdo, tai pagal bet kurio bendraturčio ieškinį daiktas padalijamas natūra kiek galima be neproporcingos žalos jo paskirčiai. Šiuo būdu įgyvendinus bendraturčio, kaip savininko, teises, pasibaigia jo su kitais bendraturčiais turima bendroji dalinė nuosavybė, o atsidalijęs bendraturtis tampa asmeninės nuosavybės teisės subjektu ir turi teisę atidalytą turtą valdyti, naudoti bei juo disponuoti savo nuožiūra. Kitais atvejais vienas ar keli iš atidalijamų bendraturčių gauna kompensaciją pinigais. Taigi, bendraturčių nesutarimus dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės teisės sprendžiantis teismas iš esmės yra apribotas juos išspręsti dviem būdais – padalydamas daiktą natūra arba priteisdamas kompensaciją pinigais.  

Nagrinėjant tokio pobūdžio ginčus prioritetas yra teikiamas turto atidalijimui natūra, t. y. kiekvienas atsiskiria jam priklausančia turto dalį, kuria gali naudotis be apribojimų. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad, atidalijant daiktą natūra pagal šalių sutartą arba teismo patvirtintą atidalijimo variantą, atskiriamos, atribojamos bendro daikto dalys. Geriausiai bendraturčių nuosavybės teisių įgyvendinimas užtikrinamas, kai bendraturtis visiškai atidalijamas iš bendrosios dalinės nuosavybės, nepaliekant bendrai naudojamų daikto dalių, todėl būtent tokio atidalijimo turi būti siekiama. Tačiau natūra atskirti turtą ne visada yra realiai įmanoma, pavyzdžiui dėl nedidelės jo dalies, ar dėl to, kad bendrai valdomas turtas, kaip visuma, gali būti naudingiau panaudojamas. Be to, vienas iš bendraturčių įprastai turi didesnį interesą įgyti visą bendrąja daline nuosavybe valdomą turtą.  

Negalint atskirti turto natūra, sprendžiama dėl turto atidalijimo vienam iš bendraturčių sumokant kompensaciją pinigais. Tokiam turto atidalijimo būdui būtinos šios sąlygos:   

• pirma, išnaudotos visos galimybės padalyti daiktą natūra pagal bendraturčiams tenkančias dalis, tačiau to negalima padaryti be neproporcingos žalos daikto paskirčiai;  
  
• antra, faktinės aplinkybės yra tokios, dėl kurių daikto dalies paėmimas iš bendraturčio neturėtų būti vertinamas kaip esminis savininko teisių pažeidimas (pvz. kai bendrosios nuosavybės dalis, palyginti su kitais bendraturčiais, yra gerokai mažesnė, jos negalima realiai atidalyti, o savininko interesas naudotis bendrąja daline nuosavybe nevertintinas kaip labai svarbus). 

Sprendžiant dėl turto atidalijimo natūra, vienam iš bendraturčių perduodant valdyti visą turtą, o kitam sumokant kompensaciją pinigais, esminis momentas yra tai, būtent kuriam bendraturčiui gali atitekti turtas, o kuriam sumokama kompensacija. Vadovaujantis teismų suformuota praktika, kompensacija galima priteisti tiek atidalijimo siekiančiam bendraturčiui, tiek atidalijamam bendraturčiui. Sprendimą, kam konkrečiai priteistina kompensacija, lemia šios aplinkybės:   

• bylos šalių valia; 
  
• kiekvieno iš atidalijamų bendraturčių poreikis dalijamam daiktui; 
• galimybė įsigyti kitą tokį daiktą;  
• išmokėti kompensaciją atidalijamiems bendraturčiams; 
• kitos reikšmingos aplinkybės.  

Atidalijimo klausimui persikėlus į teismą, ypatingai svarbus momentas yra civiliniuose ginčuose taikomas rungimosi principas, kai galutinis teismo sprendimas iš esmės priklauso nuo to, kokias aplinkybes byloje pavyksta įrodyti šalims.  

Padarius išvadą, kad bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomą turtą tikslingiau perduoti vienam ar keliams bendraturčiams, taip pat turi būti nuspręsta kokia piniginė kompensacija išmokėtina bendraturčiams, iš kurių atidalijama jiems priklausanti turto dalis, t. y. paprastai tariant, kurie netenka teisių į turtą. Teismų praktikoje nurodoma, jog atidalijimas priteisiant piniginę kompensaciją yra teisėtas ir nepažeidžia bendraturčių teisių tik tuo atveju, kai kompensacija atitinka tikrąją atidalijamos dalies vertę. Paprastai kompensacija pripažįstama teisinga, jeigu ji atitinka daikto dalies rinkos vertę. Svarbu pažymėti, kad turto dalies rinkos vertės nustatymas taip pat yra įrodinėjimo dalykas, todėl siekiant tokio atidalijimo būdo, svarbu iš anksto surinkti įrodymus vertei nustatyti bei atitinkamai įsivertinti, kokio dydžio kompensaciją gali tekti mokėti / gauti tenkinus aptariamą reikalavimą.  

Apibendrindamas advokatas pažymi, kad esant situacijai, kai turtas valdomas bendrosios dalinės nuosavybės teise ir bendraturčiai nesutaria dėl tokio turto valdymo aplinkybių, naudojimosi tvarkos turtu nustatymas įprastai galutinai neišsprendžia konfliktinių situacijų, kurios linkusios vis kartotis. „Tuo tarpu atidalijus turtą, bendrosios nuosavybės nebelieka, kiekvienas savininkas įgyja nuosavybės teisę į atidalytą turto dalį, gali daryti fizinį-ūkinį poveikį daiktui ir nulemti jo teisinį likimą, nederindamas savo valios su kitais asmenimis“, - sako Eimantas Čepas. 

Tokios pačios pozicijos laikomasi ir teismų praktikoje, t. y. nutrūkus bendrosios dalinės nuosavybės teisiniams santykiams, akivaizdžiai palengvėja ir tampa paprastesnis subjektinių teisių, sudarančių nuosavybės teisės turinį, įgyvendinimas, nes bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas po atidalijimo tampa atskirais asmeninės nuosavybės objektais ir tada kiekvienas turto savininkas skyrium sprendžia, kaip įgyvendinti savo nuosavybės teisę, o tai padeda išvengti ateityje galimų bendraturčių ginčų.  

„Svarbus aspektas taikant tokį teisinį instrumentą yra tai, kad kito bendraturčio nenoras, jog būtų įvykdytas atidalijimas, nereiškia, kad toks nuosavybės teisės įgyvendinimo būdas negalimas, t. y. vien tik asmens nenoras dėl turto atidalijimo nereiškia, kad turtas nebus atidalytas“, - pažymi AVOCAD advokatas. 

Prioritetinis atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės taikymas kartu sudaro sąlygas užtikrinti efektyvesnį vieno iš pagrindinių civilinio proceso tikslų – kuo greičiau atkurti teisinę taiką tarp ginčo šalių – įgyvendinimą. Daugeliui nežinant apie tokią galimybę, įprastai tiesiog siekiama nustatyti bendrąja daline nuosavybe valdomo turto naudojimosi tvarką. Kaip jau minėta, pastarasis būdas gali sureguliuoti ginčus trumpuoju periodu, tačiau pagrindas konfliktams ateityje išlieka – bendraturčiai vis tiek lieka priklausomi vienas nuo kito valdant turtą. Taigi, turto atidalijimo teisine priemone naudojamasi pakankamai retai, nors tai gali būti vienas iš efektyviausių būdų galutinai išspręsti bendraturčių ginčus.