Realu.lt

Kuo ypatingas MO skulptūrų sodas? (I dalis)

Kuo ypatingas MO skulptūrų sodas? (I dalis)

Į šią erdvę pažvelgsime iš dviejų perspektyvų: I dalyje – kraštovaizdžio architektūros, II -oje – sociologijos. Kiekvienai jų pasitelkiami savi kriterijai, nagrinėjant sukurtos erdvės mieste sėkmę. Suprantama, ir jų kalbėsena skiriasi – jei sociologiniame kalbėjime remiamasi žmonių veiklos ir sąveikos erdvėje tyrimu, tai menininkai akcentuoja meninę raišką, kompoziciją ir estetiką.

Šių dienų mieste tiek viešoji erdvė, tiek žalioji infrastruktūra yra nebe prabanga, o būtinybė, teikianti naudos žmonių gyvenimo kokybei daugiau, nei įmanoma įvertinti tik materialia išraiška. 2018 metais Vilniuje atidarytas MO muziejus įnešė naujovių į kultūrinį gyvenimą ir į miesto audinį. Privatus modernaus meno muziejus įkurtas vietoj buvusio kino teatro „Lietuva“ pastatytame naujame šiuolaikiškame pastate. Šalia šio tarptautinės kokybės pastato tūrio buvo suformuota savo originalumu jam nenusileidžianti viešoji erdvė, poetiškai pačių kūrėjų ir muziejaus pavadinta MO skulptūrų parku (projekto autoriai: „Do Architects“ ir Rasa Laurinavičienė). Joje eksponuojami MO muziejaus kolekcijai priklausantys Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatų kūriniai.

Į šią erdvę pažvelgsime iš dviejų perspektyvų: kraštovaizdžio architektūros ir sociologijos. Kiekvienai jų pasitelkiami savi kriterijai, nagrinėjant sukurtos erdvės mieste sėkmę. Suprantama, ir jų kalbėsena skiriasi – jei sociologiniame kalbėjime remiamasi žmonių veiklos ir sąveikos erdvėje tyrimu, tai menininkai akcentuoja meninę raišką, kompoziciją ir estetiką. Suprantama, architektūra, kraštovaizdis yra neatsiejami nuo žmonių, bet dažniausiai kūrėjai ar menotyrininkai remiasi savo pačių pajauta. Pirmiausia aptarsime, kaip ši erdvė atsiskleidžia iš kraštovaizdžio specialistės žiūros taško. Antroje dalyje iš sociologinės perspektyvos nagrinėsime, kaip ši vieta veikia, kokį pobūdį įgyja kasdieniame miesto gyvenime. Įžvalgos apie lankytojus ir jų veiklas grindžiamos 2020 metais liepos–rugsėjo mėnesiais įgyvendintu šios erdvės stebėjimu. ***

Nagrinėjant MO skulptūrų sodą iš kraštovaizdžio, urbanistinio dizaino perspektyvos, buvo remiamasi šiais kriterijais: kiek ši erdvė yra estetiška, kiek sėkmingai sukurtas objekto planas, erdvinė kompozicija? Ar galima teigti, kad sukurtas vietos identitetas, charakteris? Kiek ji yra tvari, skatinanti gamtinę įvairovę ir mažinanti klimato kaitos poveikį mieste?

Kraštovaizdžio architektui MO skulptūrų sodas atsiveria kaip savito žanro skveras: nedidelis ir uždaras, atitrauktas nuo pagrindinių pėsčiųjų takų ir būtent tuo unikalus. Sodą, tarsi specialiai paslėptą nuo gatvės, galima atrasti lyg netyčia arba užsukti čia tikslingai. Tai vidinio senamiesčio kiemo tipą primenanti kamerinė erdvė, naudojama kaip ramaus poilsio, bendravimo ar nedidelių renginių, susitikimų vieta.

Švarios ir įtaigios erdvės kompozicijos priemonės daro šią viešąją erdvę išskirtinę Lietuvos kraštovaizdžio architektūros kontekste. Kompaktiškas ir aiškiai pastatų tūriais apibrėžtas MO skulptūrų sodas yra įsiterpęs tarp šiaurinės naujojo muziejaus sienos ir namo Pylimo g. 15. Nedidelė grįsta aikštė  po įžambiai „prakirstu“ pastato tūriu veikia kaip buferio zona, kviečianti užsukti į muziejų ar aukštyn laiptais į MO lauko terasą; ji taip pat lengvai transformuojama į erdvę renginiams, performansams lauke. Tuo tarpu gilyn į vakarus nuo judrios Pylimo gatvės atitraukta viešoji erdvė kuria jaukaus, pusiau uždaro kiemo įspūdį. MO sodo erdvės kompozicija patvirtina seną aksiomą, kad užnugaris, nedidelis mastelis ir artikuliuota erdvė yra efektyvios priemonės jaukumui sukurti. Atrodo, patenki į saugų ir ramų sodą, iš kurio tarsi iš šono žvelgi į skubančio miesto vaizdą.

Mano žvilgsnį, visų pirma, patraukia tiek Vilniaus, tiek Lietuvos kontekste unikali dermė – šiuolaikinės skulptūros ekspozicija ir vešlūs, šiuolaikiški želdiniai. Būtent ši „skani“, pavykusi sintezė „natura et cultura“ ir kuria unikalią MO sodo vietos dvasią. Anot sodo kūrėjų, tokios erdvės dominantės pasirinktos neatsitiktinai: visų pirma, tai yra skulptūrų parkas, kuriame augalų kompozicijos veikia kaip gyvas fonas skulptūroms. Būtent dėl to sode rasime tik keletą žemaūgių medžių, neužstojančių muziejaus pastato, kaip atskiro meno kūrinio, fasado.

Visgi, prioritetu pasirinkus eksponuoti šiaurinį MO muziejaus pastato fasadą, atsisakyta galimybės sodinti augesnius medžius. Taip nepilnai išnaudota galimybė harmoningiau kurti erdvės ir tūrio balansą. Sodas, įsiterpęs tarp sąlyginai aukštų ir gožiančių architektūros tūrių, jei jame nėra pakankamo, adekvataus tūrio vertikalių, vizualiai tampa plokščias, „įdubęs“ – nuo to kenčia erdvės suvokimas, jautiesi it šulinyje ar duobėje. Taip pat, žvelgiant iš ekologinės perspektyvos, augesnis žaliasis sluoksnis būtų sukūręs palankesnį mikroklimatą, taip reikalingą mieste. Nepasodinus medžių, skveras neteko jų teikiamos naudos urbanizuotose teritorijose – pavėsio, karščio poveikio mažinimo, drėgmės režimo reguliavimo, didesnės bioįvairovės ir kt.

Žolinių želdinių masyvai (dekoratyvinės žolės ir daugiametės gėlės) ir smulkiasvogūniai augalai sudaro didžiąją daugumą šio skvero žaliojo sluoksnio. Įstrižai orientuotos žolinių želdinių juostos ir takai tarp jų, persidengiančių kadrų principu, kuria ekspresyvų ritmą ir vizualiai plečia erdvę, pabrėždami įstrižainės liniją stačiakampėje erdvėje. Toks „pasuktas“ erdvės komponavimas įveda dinamikos ir leidžia išvengti tiesmuko, potencialiai varžančio judėjimo būdo, jeigu takai būtų orientuoti statmenai ir lygiagrečiai supančių pastatų sienoms.

Balta muziejaus fasado spalva suteikia šviesos, taip reikalingos šiam miesto kanjonu dar vadinamam dalinai pavėsingam sklypui. Perimetru išdėstytas vientisas suolas yra patogi, talpi ir demokratiška vieta atsisėsti tiek pavieniams lankytojams, tiek jų grupėms. Erdvės gilumoje sodą įrėmina šiek tiek aukštėjantis reljefas, vadinamoji magnolijų kalva su senuoju „Lietuvos“ kino teatro ženklu. Išlikusi iškaba „Lietuva“, eksponuojama kiemo gilumoje, veikia kaip pagarbus ženklas praėjusiam laikui. Per ją kaip per simbolį autoriai siekė prabilti į šių dienų lankytoją, priminti jam neseną vietos istoriją. O menančiajam buvusį kino teatrą – galbūt dar labiau praturtinti erdvės patyrimą, savitai suliejant praeities ženklus su dabarties aplinka, vaizdžiai parodant erdvės transformaciją.

MO skulptūrų sodas siūlo kitokią, „minkštesnę“ estetiką: Vakaruose jau naująja klasika tapusį reiškinį, kai griežtų lakoniškų formų šiuolaikinė architektūra praturtinama gyvu ir subtiliu, ne pernelyg dekoratyviu, minkštu augalų audiniu. Augalų estetikos prasme – tai jautrūs, subtilūs, Lietuvos kontekste vis dar gana originalūs želdinių dizaino sprendimai, kai augalų paletė pabrėžia ir atkartoja šiuolaikinę estetiką. Dekoratyvus ne tiek individualus augalo grožis ar ryškumas, kiek jų masė, visuma ir prislopintos spalvos, natūralumas, formų ir tekstūrų įvairovė.

Taigi, sodo želdiniai, atsiveriantys įvairiais rakursais, patrauklūs ne tik vizualiai. Raiškūs augalų tūriai Vilniaus ir kartu visos Lietuvos viešųjų erdvių kontekste vis dar gana retos daugiamečių gėlių ir dekoratyvinių žolių rūšys kviečia artimai lankytojo interakcijai – prieiti, paliesti, paglostyti. Kintančioje šviesoje, su lietaus lašais ar vėjo gūsiuose augalai tarsi atgyja, atsiskleidžia įvairiais netikėtais rakursais. Tai puiki vieta stebėti gamtos poeziją urbanistinėje aplinkoje.

Estetikai pabrėžti ir savitai sodo atmosferai sukurti sėkmingai panaudotas dirbtinis apšvietimas. Jis ne tik pratęsia erdvės naudojimo laiką, bet ir kuria papildomą intrigą, projektuodamas augalų metamų šešėlių žaismą ant supančių šviesių fasadų, išryškindamas ir pabrėždamas trapius ir kintančius augalų siluetus.

Erdvės želdiniai išpildo tvarumo kriterijų – yra dekoratyvūs įvairiais metų laikais, suteikia rūšių bioįvairovės, einant laikui vis labiau įsitvirtins ir reikalaus mažiau priežiūros. Kintant klimatui ir žiemoms tampant vis šiltesnėms, itin svarbus tampa ilgas želdinių dekoratyvumas – net ir vėlyvą rudenį ši erdvė gyva, stebina augalų puošnumu. Be to, įdomu stebėti, kaip žaliasis sluoksnis kinta einant metams: profesionaliai parinktame augalų asortimente nuo pavasario iki pat vegetacijos pabaigos išryškėja vis kitos augalų rūšys.

Savo išgryninta architektūra ir natūralistiniu želdinių stiliumi MO sodas diktuoja naujus viešosios erdvės estetikos standartus. Vilniaus kontekste – tai originalus kraštovaizdžio objektas keliais atžvilgiais: viena, atsirado privačia iniciatyva, antra, šis skulptūrų sodas prižiūrimas privačiomis lėšomis. Neįkyriai išreikštas ryšys su pačiu muziejaus pastatu, leidžia naudotis erdve ne tik MO lankytojams, bet ir demokratiškai visiems praeiviams, tapdamas nauju šiuolaikišku traukos centru. Žiūrint iš kraštovaizdžio architektūros perspektyvos, vienas svarbiausių erdvės vertinimo kriterijų – ar ji turi savo charakterį, ar čia gyva vietos dvasia (lot. Genius loci), ar sukurtas unikalus vietos patyrimas. Šia prasme kokybiškos viešosios erdvės kriterijų MO skulptūrų sodas išpildo su kaupu.

Straipsniai apie MO skulptūrų sodo menotyrinę ir sociologinę  refleksijas  parengtias Architektūros kokybės vystymo asociacijos iniciatyva kartu su partneriu – žurnalu „Statyba ir architektūra“ (sa.lt) įgyvendinant projektą „Straipsnių apie Vilniaus viešąsias erdves ciklas“, kurį finansuoja Vilniaus miesto savivaldybės administracija.

Kraštovaizdžio architektė Goda CHARACIEJIENĖ.

Straipsnis skelbtas portale SA.lt

Pasidalink naujiena