Realu.lt

Kuo ypatingas MO skulptūrų sodas? (II dalis)

Kuo ypatingas MO skulptūrų sodas? (II dalis)

Pirmoje straipsnio apie MO skulptūrų sodą dalyje rašyta iš kraštovaizdžio architektės pozicijų. Antroje dalyje pateikiamas sociologinis žvilgsnis į šį skverą. Koks yra šios mažos miesto erdvės socialinis gyvenimas? Ar tai puiki viešoji erdvė? Kokio ji pobūdžio?

Yra Vilniuje MO muziejus, o greta jo – dailus skulptūrų sodas. Man kaip sociologei rūpi ne tik aplinkos dailumas, bet kalbant viešųjų erdvių tyrėjo William H. White[1] žodžiais, koks yra šios „mažos miesto erdvės socialinis gyvenimas“? O, kad tas gyvenimas atsiskleistų reikia sėdėti ir jį stebėti. Tai ir padariau. Sėdėjau ir įdėmiai žvelgiau[2] į šią, sakykime, viešąją erdvę.

Pirmiausia tai klausimas kiek ji sociologine prasme vieša, o kiek tiesiog atvira. Atvira miesto erdvė gali būti estetiškai įrengta, prižiūrima ir tvarkoma, bet „negyva“[3]. Negyva, nes joje buvimo greta, spontaniškumo ir chaoso galimybės yra minimalios, o potencialių erdvinių santykių galimybės telpa „kavos puodelyje“. Ar tokia vieta gali būti maloni? Tikrai gali. Joje tas pats sociologas smagiai sau išgers puodelį kavos. Tačiau ji nebus vieša, nes viešosios erdvės sociologinėje perspektyvoje – tai erdvės, kurios atviros visiems visuomenėms nariams, įvairioms jų veikloms. Tai erdvė kurioje galima susidurti su kitais žmonėmis ir kurioje veikla laisvai pasirenkama. Tai įvairovės ir nepažįstamųjų erdvė.


Žinoma, niekas MO skvere nestovi su bizūnu ir nedraudžia laisvai rinktis savo veiklų. Tačiau klausimas, kokią veiklų įvairovę siūlo kiemelio aplinka ir dizainas? Ar šioje erdvėje esama veiklų sinergijos, ar joje galimas žaidimas, žaismingas elgesys?

Skveras įkurtas puikioje vietoje. Sankryžos, kur kertasi pėsčiųjų takai – pačios dėkingiausios aktyviam miesto gyvenimui. Per skverą galima patekti į Naujamiestį, tačiau tai nėra tranzitinė vieta tad į ją reikia eiti specialiai. Greta yra stotelė, universitetas, kavinės. Šaligatviu čia pulsuoja gyvenimas, tačiau jis yra atskirtas nuo dailios ir estetiškos, apibrėžtos tarsi atskiras meno kūrinys skvero erdvės. Prie jos praeiviai prieina, pažiūrį į skverą ir nueina. Tai skveras – intravertas. Žvelgiantis į savo vidų, užsivėręs nuo gatvės. Nors gerai matomas, tačiau kaip paveikslas: vizualiai gražus kaip statiškas reginys, ne dinamiškai kunkuliuojantis kaip socialinė erdvė.

Jeigu apsilankytumėte iš eilės išsidėstančiose trijose viešosiose erdvėse: MO skulptūrų sode, kitapus MO muziejaus esančioje Pylimo gatvės atkarpoje ir galiausiai Malkų skvere, pamatytumėte skirtingas naudojimo tendencijas. Malkų skvere ir Pylimo gatvės atkarpoje verda gyvybė. Pastaroji erdvė – tai veikiau pravažiuojama stovėjimo aikštelė, tačiau čia gausu žmonių. Praeinančių, einančių į kavines. Stoviniuojančių prie jų ir besišnekančių, sėdinčių ant įvairiausių tam pritaikytų ir nepritaikytų paviršių. Jeigu šiame sraute panūstumėte vienatvės – užsukite į MO skulptūrų sodą. Tai ramiausia vieta. Čia vienu metu rasite du tris žmones, na, daugiausia dešimt. Kartais saulėtą dieną jis bus tuščias.

Kas būdinga šios erdvės materialumui, dizainui? Kokias veiklas siūlo ši aplinka?Skvero centrą užpildo žalumos plotai, skirti akiai paganyti. Visais rakursais atsiveria skirtingi, įdomūs, dailiai sukrintantys į spalvingus koliažus vaizdai. Įsiterpia skulptūros, nedideli plotai grindinio. Skvero intravertiškumas aplinkinio miesto atžvilgiu persikelia ir į skvero vidų. Nors skveras įrengtas taip, kad visi jame esantys sėdi ratu, skulptūros, augalai išdėstyti taip, kad slepia už jų esančius žmones ir visa, kas susieta su jų veikla.

Skvere gausu sėdėjimo vietų: ilgi suolai su atkaltėmis ir be, metalinės kėdės supa skverą lanku. Vientisi suolai leidžia rinktis tinkamą atstumą tarp sėdinčiųjų. Kraštinis suolas turi ilgą siaurą ir porą išplatėjančių vietų, kurios suteikia daugiausiai galimybių laisvumui – skirtingų sėdėjimo ir būriavimosi galimybių. Įsitaisyti įvairiomis pozomis, susėsti ratu ar patogiai ištiesti kojas. Mediniai suolai kur kas populiaresni nei kitoje skvero pusėje išdėstytos metalinės kėdės. Nors priklauso nuo oro sąlygų. Kai saulė pasisuka link suolų, pasijaučia, kad nėra šešėlio, karštis tampa nepakeliamas ir sėdinčiuosius nuveja ant kėdžių.

Metalinės skulptūriškoms kėdėms būdinga visa tai, kas kritikuojama nagrinėjant viešųjų erdvių įrengimą. Jos yra šaltos net šiltą dieną. Formuojamos grupėmis po tris ir po dvi. Tad ant jų prisės tik kartu atėję asmenys, o jeigu trys – tai vidurinė arba abi iš šonų liks tuščios. Atstumas tarp jų per didelis prisėsti mylimiesiems ar draugams ir per mažas prisėsti nepažįstamiesiems. Kėdės pritvirtintos, tad šio atstumo pakeisti negalima. Izoliuotos nuo kitų, tad ant vienos iš dviejų kėdžių, būtum spaudžiamas bendrauti. Sėdinčiojo pozicija aiškiai apibrėžta. O jeigu jos nebūtų pritvirtintos? Gal būtų patraukliau? Galėtum atsitraukti ir suartėti savo nuožiūra. Pasirinkti grupės, su kuria nori bendrauti, dydį. Užtat jos gražios, gerai atrodo nuotraukose. Kaip skulptūros, puošiančios skverą, jos puikios.

Populiariausios – trys metalinės kėdės centre, o galinės – nepopuliarios visai. Tačiau ši galinė erdvė su kėdėmis kuria nedidelį skverą skvere – kamerinę erdvę nedideliam renginiui. Tada atsiskleidžia scenos ir žiūrovų sąveikos galimybė. Renginys jaukiai apsupamas žaluma. Visgi, tai, matyt, vieta tik oficialiems renginiams, ne spontaniškiems susibūrimams.

Pasak White[4], vietų prisėsti gausa – tai viešosios erdvės intensyvaus naudojimo prielaida: „Žmonės paprastai sėdi ten, kur yra vietos atsisėsti.“ Bet MO skvere galbūt būtina, bet nepakankama sąlyga intensyviam naudojimui. Daugelis sėdėjimo vietų išlieka tuščios. Neintensyvų erdvės naudojimą gali skatinti keletas veiksnių: minimalus tranzitas per erdvę, dizainu grįstas veiklos galimybių ribotumas ir pati erdvės estetika kartu su kontroliuojančia, į vizualumą orientuota aplinka.

Dominuojanti šio skvero naudotojų grupė – jaunos, stilingos merginos ir moterys. Po vieną, poromis ir grupėmis, taip pat su vežimėliais ir mažais vaikais. Jeigu viešojoje erdvėje pastebime daug moterų, vadinasi erdvė yra saugi, prižiūrėta, tvarkoma[5]. Grupių ir atėjusiųjų dviese čia buvo daugiau nei pavienių asmenų. Tad galbūt žmonės ateina čia veikiau specialiai, susitarę[6]. Tai atskleidžia, kad aptariama erdvė patiriama kaip saugi, tinkama trumpalaikiam poilsiui ir pokalbiui, į ją ateinama tikslingai. Tačiau kiek ši erdvė atvira miesto įvairovei? Vaikinų ir vyrų čia vos vienas kitas, nedaug ir vyresnio amžiaus žmonių. Paauglių išvis nepastebėjau. Henri Lefebvre[7] kadaise rašė, jog tvarkingos, saugios ir išvalytos vietos paaugliams yra tiesiog nuobodžios. Galbūt rastume tiktok video, kur paaugliai šoka skvero fone, bet besifilmuojančių nemačiau. Užtat vaizdas tikrai instagraminis – kadre kiemelis atrodo puikiai.

Paradoksalu, bet išpuoselėta estetika, kuri pritraukia stilingas šio kiemelio naudotojas gali būti ir priežastimi, kodėl lankytojų pobūdis toks homogeniškas. Antropologė Setha Low pasiūlė sąvoka „viskas dailu“ (everything‘s nice). Ji nusako erdvės estetizavimo strategijas, kurios išstumia nepageidaujamuosius iš erdvės. Toks išstūmimas gali būti tiek sąmoningas, tiek atsitiktinumas. Ar šio skvero estetika sąmoningai ribojanti? Greičiausiai ne, tačiau, kūnai „jaučia lauką“ ir kas jame dera. O šioje erdvėje labiausiai dera dailūs, estetizuoti ir tinkamai besielgiantys kūnai.

Daugiausiai čia tiesiog sėdima, kalbamasi, žiūrima į telefoną. Rečiau valgoma ar geriama kava. Vaikštinėjo ar žiūrėjo į skulptūras tik vienas kitas žmogus. Man stebint čia niekas nesibūriavo, neužsiėmė žmonių stebėjimu, nesišnekučiavo su sutiktu pažįstamu. Vienas vaikinas dirbo kompiuteriu, viena moteris skaitė knygą. Viena garbaus amžiaus dama tiesiog žvelgė prieš save. Visi kiti – į telefonus.

Galbūt pastebėjau sinergiją tarp skirtingų veiklų? O gal kūrybiškumo apraiškų? Mergina pasitaisė plaukus žvelgdama į metalinį kubą – atrado mieste veidrodį. Vaikinas trumpam prisėdo ant metalinės kėdės atlošo. Vyrukas nufotografavo merginą pozuojančią ant metalinių kėdžių. Jos tapo priemone, dekoracija atskleisti save. Po fotosesijos ant jų neprisėdo ir nuėjo. Kūrybingo buvimo ir laisvos apropriacijos šioje erdvėje negausu. Jos lankytojai tokie pat tvarkingi ir estetiški kaip ir pats skveras.

Bet erdvę išlaisvina vaikai. Tie puikieji erdvės deviantai, taktikai, Michel de Certeau[8] palytėti brikoliažų kūrėjai. Jie bėga į skverą ryškaus raudono arklio[9] patraukti, lipa ant skulptūrų, įbrenda į žoles, mėgina jas skinti. Pastebiu vaiką žolių vidury jas skinantį. Sutinku mamos akis. Įvyksta tai, ką sociologai vadina „simboline komunikacija“, mama supranta, kad aš suprantu, kad jos vaikas skina augalus dailiame sodelyje ir ima kontroliuoti save ir vaiką garsiai sakydama: nagi, neskink, aš tau leidau vaikščioti, bet neleidau skinti. Vaikas stipriai nelaimingas verksmu palydi paliekamą derlių. Malonumai baigėsi.

Viešąsias erdves tirianti sociologė Lyn Lofland[10] skiria malonumus, kuriuos patiriame viešosiose erdvėse. Dalis jų – estetiniai. Ir Mo kiemelyje galime jų patirti: tai į erdvę vedančios užuominos, laiko sluoksnių susipynimai, keisti įdomūs objektai. Dalis malonumų – socialiniai. Tai vienatvė viešumoje, žmonių stebėjimas, bendravimas viešumoje ir žaidimas. Kokie jų gali būti patirti Mo kiemelyje? Vienatvė viešumoje – vienatvė – taip, bet ar viešumoje – ginčytina. Dauguma prisėdančių atsiduria savo burbule. Žmonių stebėjimas – ne. Reikia ieškoti perspektyvų, iš kurių atsivertų kiti žmonės. Jie čia paslepiami želdiniais ir skulptūromis. Bendravimas viešumoje – iš dalies. Nes erdvė atvira – taigi potencialiai vieša, bet to nelaikyčiau buvimu tarp žmonių. Žaidimas – ne. Žaidimas – tai išėjimas iš savęs, rizika, konkuravimas, spontaniška veikla. Šiame skvere būdingiau ne išėjimas iš savęs, bet panirimas į save, ar veikiau – savo telefoną. Arba pozityvia gaida – į pokalbį.

Taigi ar MO skulptūrų sodas sociologine prasme yra puiki viešoji erdvė? Pirmiausia reikėtų suabejoti, ar čia apskritai viešoji erdvė. Veikiau tai kambarys po atviru dangumi, kur galime užeiti pasisvečiuoti. Jaustis kaip namuose, bet nepamiršti, kad svečiuose. Tai nėra vieta įvairiems žmonėms užsiimti įvairiomis veiklomis. Tai nėra gyvybinga vieta, kuri kuria miesto gyvenimo pagrindą. Tai nei laisvės, nei žaidimo, nei įvairovės erdvė. Veikiau tai vizualiai patiriama, kontroliuojama (per dizaino siūlomas galimybes), statiška aplinka ribotoms praktikoms. Čia nėra miesto gyvenimo natūralumo. Tai nėra savaime blogai, kol tokiomis netampa visos miesto vietos, ar kol tokios erdvės netampa modeliu kitoms naujoms viešosioms erdvėms. Jeigu tokios vietos yra kelios, jos prisideda prie miesto erdvių patyrimo įvairovės ir jomis tikrai galima mėgautis. Mo kiemelis nėra bloga erdvė. Tai dailus inkliuzas, „sekretas“ miesto audiny. Vieta kur specifinė naudotojų grupė gali maloniai praleisti laiką pabendraudami, pasidžiaugdami saule ar savo pačių mintimis.

Geografas Ashas Aminas[11] rašė, kad viešosios erdvės pažymėtos nevaržomo kūnų cirkuliavimo, kuris kuria naujus ritmus iš daugybės sąveikų galimybių. Tokiomis vietomis yra Vingio parkas ir Katedros aikštė Vilniuje, pavadinimo neturinti apžvalgos aikštelė prie Vilniaus gynybinės sienos Bastėjos, kadaise tokia buvo Užupio prieplauka. Galbūt negalime tokio intensyvumo tikėtis iš MO skvero. Bet galime tikėtis naujų skverų, kurie įsileistų daugiau žmonių ir veiklų įvairovės, daugiau spontaniškumo, mažiau vizualumo ir daugiau taktiliškumo. Daugiau laisvės. Kur jauti, kad po grindinio akmenimis slypi paplūdimys.

Soc. m. dr. Dalia ČIUPAILAITĖ-VIŠNEVSKA

Straipsniai apie MO skulptūrų sodo menotyrinę ir sociologinę  refleksijas parengti Architektūros kokybės vystymo asociacijos iniciatyva kartu su partneriu – žurnalu „Statyba ir architektūra“ (sa.lt) įgyvendinant projektą „Straipsnių apie Vilniaus viešąsias erdves ciklas“, kurį finansuoja Vilniaus miesto savivaldybės administracija.

[1]  White, William H. 2012 [1980]. The Social Life of Small Urban Spaces. New York [N.Y.] : Project for Public Spaces. White, William H. 2009 [1988]. City. Rediscovering the Center. University of Pennsylvania Press.

[2] Šis tekstas – tai mano kaip sociologės pastebėjimai, remiantis sociologine viešųjų erdvių samprata ir skvere atliktu kokybiniu stebėjimu liepos – rugsėjo mėnesiais. Skirtingomis savaitės dienomis ir paros laiku, valandos trukmės laikotarpiu detaliai fiksavau lankytojų pobūdį, jų veiklas ir lokaciją skvere, atlikau fotofiksaciją ir etnografinius interviu – pokalbius su skvero lankytojais. Tai nėra išsamaus mokslinio tyrimo pristatymas, tad skaitytoją kviečiu patį ir pačią apsilankyti skvere ir fiksuoti savas įžvalgas apie jame vykstantį veiksmą. 

[3] Pasak atviro miesto sampratą nagrinėjančio sociologo Richardo Sennett. Cituojama Garrett, Bradley L. The privatisation of cities’ public spaces is escalating. It is time to take a stand. Prieiga internete: https://www.theguardian.com/cities/2015/aug/04/pops-privately-owned-public-space-cities-direct-action

[4] White, William H. 2012 [1980]. The Social Life of Small Urban Spaces. New York [N.Y.] : Project for Public Spaces. White, William H. 2009 [1988]. City. Rediscovering the Center. University of Pennsylvania Press.

[5] White, William H. 2009 [1988]. City. Rediscovering the Center. University of Pennsylvania Press.

[6] White, William H. 2009 [1988]. City. Rediscovering the Center. University of Pennsylvania Press.

[7] Lefebvre nuobodulio koncepcija apibendrinama šiame straipsnyje: Gardiner, Michael E. 2012. „Henri Lefebvre and the ‘Sociology of Boredom’“, Theory, Culture & Society, 29 (2): 37 – 62. 2

[8] • De Certeau, M. 1984. The Practice of Everyday Life. Berkeley: University of California Press. Kur Setha Low, nuoroda • Low, S. 2006. „How Private Interests Take Over Public Space: Zoning, Taxes, and incorporation of Gated Communities“, in Setha Low and Neil Smith (eds.) The Politics of Public Space. New York, London: Routledge: 81 – 105.“

[9] Skulptūra Nr. Autorius Petras Mazūras.

[10] Lofland, Lyn H. 1998. The Public Realm. Exploring the City’s Quintessential Social Territory. New York: Aldine de Gruyter.

[11] Amin, Ash. 2009. „Collective culture and urban public space“, prieiga internete: https://www.publicspace.org/multimedia/-/post/collective-culture-and-urban-public-space

Straipsnis skelbtas portale SA.lt

Pasidalink naujiena