Naudingi specialistų patarimai – kaip tinkamai prižiūrėti pievas

Lietuvoje, kaip ir visoje Europos Sąjungoje, natūralių pievų ir ganyklų plotai palaipsniui mažėja dėl įvairių priežasčių: statybų, rekreacijos, intensyvėjančio žemės ūkio ir kt. Vienas iš pagrindinių uždavinių saugant pievas – jas šienauti ir ganyti gyvulius.

Mažėjant natūralių pievų trikdomos ekosistemos mitybos grandinės, o tai neigiamai veikia vabzdžius apdulkintojus, nuo kurių priklauso daugelio mūsų auginamų žemės ūkio kultūrų derlius.  

Pagal Lietuvos teisės aktus natūralias pievas ir ganyklas draudžiama suarti, sausinti arba kitaip keisti jų žolynų būklę ir sudėtį, užsodinti želdiniais ar įveisti mišką. Natūralias pievas ir ganyklas būtina reguliariai šienauti ar jose ganyti gyvulius,  šalinti arba retinti sumedėjusią augmeniją. Kaip išskirtinis atvejis paminėtinos Europos Bendrijos svarbos buveinės  Miškapievės ir Medžiais apaugusios ganyklos, kuriose auganti sumedėjusi augalija turėtų būti tvarkoma, kad būtų užtikrinta gera šių buveinių būklė.  Šalinant sumedėjusią augaliją būtina atsižvelgti į saugotinų želdinių ir gamtos paveldo objektų apsaugos reikalavimus.

Natūralių pievų ir ganyklų nedraudžiama aptverti. Ganant gyvulius ir šienaujant rekomenduojama vadovautis ekstensyvaus (neintensyvaus) daugiamečių pievų tvarkymo reikalavimais. Natūralių pievų bioįvairovės išlaikymui tinka tik ekstensyvus ūkininkavimas, nes dėl pernelyg intensyvaus ūkininkavimo natūralios pievos ilgainiui degraduoja. Ekstensyviai ganyti šiose pievose labiausiai tinka  tipinius ganyklų gyvūnus, jos tinkamos ir augti augalams. Pievas per daug trypiant gali prasidėti dirvožemio erozija, sunykti ganyklų žolių skirtingo aukščio ir rūšių mozaika, kuri  ji reikalinga tiek vabzdžiams, tiek ir paukščiams. Be to, ganant daug gyvulių, paukščių lizdavietėms nelieka saugių vietų, dalis lizdų sutrypiama.

Į kai kurias pievas maitintis ateina šernai, kurie išrausia velėną. Tačiau jie nesunaikina visos augmenijos ir, išlyginus šernų išraustus plotus, tokios pievos pačios atsikuria.

Pievų bioįvairovei svarbus ir šienavimo laikas. Vidutinio derlingumo ir drėgnumo pievas rekomenduojama šienauti  dukart per sezoną. Toks šienavimo režimas ypač tinka žemaūgėms pievų žolėms. Tačiau vėlyvas šienavimas (jei šienaujama vienąkart), pievų bioįvairovei daro neigiamą įtaką. Šienavimas rugsėjį vienąkart per sezoną pievas skurdina, užstelbiamos ir išnyksta žemaūgės žolės. Lietuvoje rekomenduojama pievas šienauti ne anksčiau kaip birželio 15 d., kadangi tuo metu jau būna išauginti pievose perinčių paukščių jaunikliai.

Siūloma pradėti šienauti iš centro į pakraščius, kad paukščiai ir kiti gyvūnai galėtų pasitraukti į pakraščius. Siekiant biologinei įvairovei sudaryti geresnes sąlygas, dalį pievos reikia šienauti po birželio 15-osios, o kitą dalį vėliau, kai subręsta pievų augalų sėklos, išsirita vabzdžių lervos. Pievų augalų sėklų subrandinimas ir išbarstymas priklauso nuo tais metais gauto drėgmės ir šilumos kiekio, tačiau dažniausiai po liepos 1 d. sėklos jau būna subrendusios.

Nušienautų pievų šieną reikėtų išvežti. Jeigu žolė smulkinama ir neišvežama, susidaro mulčiavimo efektas. Mulčiavimo įtaka pievoms yra dvejopa. Jeigu susmulkinta žolė paliekama 1 – 2 metus, po to 5 – 10 metų ganoma ar šienaujama ir po to vėl 1 – 2 metus mulčiuojama (trumpalaikis mulčiavimas), tuomet  palikta biomasė lėtai suyra ir įsisavinama. Toks trumpalaikis mulčiavimas nederlinguose dirvožemiuose teigiamai veikia bioįvairovę, atsiradus daugiau maisto medžiagų gali įsikurti naujų augmenijos rūšių.

Tačiau jeigu nušienauta žolė neišvežinėjama daugiau nei 5 metus (ilgalaikis kasmetinis mulčiavimas), tuomet  pievose mažėja augmenijos rūšių, keičiasi pievų rūšių sudėtis. Jeigu drėgmės yra pakankamai ir susmulkintos žolės sluoksnis ne per storas, jis greitai tampa organine trąša. Dirvožemyje daugėjant organinių trąšų, pradeda augti nitrofiliniai augalai (krūminiai builiai, paprastosios garšvos, didžiosios dilgėlės, dirvinės usnys), įsigali aukštaūgės žolės, bet užstelbiami ir sunyksta žemaūgiai augalai. Jeigu klimato sąlygos nepalankios mulčo suirimui, tuomet storas jo sluoksnis trukdo pro jį prasiskverbti ir augti pievos augalams, todėl dalis jautresnių rūšių išnyksta. Atkreipiame dėmesį, kad ilgalaikis mulčiavimas bioįvairovei daro tokį pat neigiamą poveikį kaip ir pievų apleidimas.

Pievų tręšimas bioįvairovei irgi daro neigiamą poveikį, kaip ir nušienautos žolės neišvežimas. Natūraliose pievose yra nedidelis kiekis fosforo, tad fosforo pagausinimas dirvožemyje ypatingai neigiamai veikia pievų rūšių sudėtį: įsigali  pievų nitrofiliniai augalai, kitos aukštaūgės žolės, išnyksta žemaūgiai augalai. Nors pievų tręšimas ir neturi tiesioginės įtakos paukščiams ar kitiems pievose gyvenantiems gyvūnams, tačiau pievose įsigalėjus aukštaūgiams augalams kai kurie gyvūnai nebegali jose gyventi.

Lietuvoje yra uždrausta deginti  pievų žolę. Kasmetinis pievų deginimas neigiamai veikia visus pievų ekosistemos komponentus: paukščius, bestuburius organizmus, augmeniją. Po žolės deginimo pasikeičia augmenijos rūšių paplitimo proporcijos, pradeda augti bioįvairovę gožiantys šakniastiebiniai augalai (paprastosios garšvos, paprastieji varpučiai, smiltyniniai lendrūnai),  pasikeičia dirvožemio fauna, kuri yra paukščių maistas, gali pradėti augti invaziniai augalai.

Šlapiose ir drėgnose pievose nerekomenduojama naudoti sunkiosios žemės ūkio technikos, traktorių, kadangi suspaudžiama dirvožemio durpė. Naudojant techniką padaromos gilios vėžės, kuriose kaupiasi vanduo. Pievų dirvožemį suplūkia ir per daug intensyvus galvijų ganymas. Suplūktuose dirvožemiuose sumažėja oro tarpelių, pasikeičia dirvožemio pralaidumas ir drėgmės režimas. Tai keičia dirvožemio fauną ir pablogina augalų augimo sąlygas. Norint atstatyti suplūktą dirvožemį, reikia daug investicijų ir pastangų.

Natūralios pievos ir ganyklos – tai mūsų visų turtas, kurį reikia tausoti. Po suarimo ūkininkai atkuria šias pievas sėdami žolių mišinius, tačiau gali praeiti ir apie 20 metų, kol jose atsiras daugiau natūralių pievų žolių rūšių.

Šaltinis: Aplinkos ministerija