Pavojingas rajonas, saugus rajonas. Į ką žiūri kriminologai mieste?

Pirmadienis, 13 liepos 2020

Ką pirmiausia pagalvojate, eidami šaligatvių ir koja užkliuvę už švirkšto? Kaip keisis Jūsų vertinimas, jeigu tai – gatvė, kuria vaikštote kasdien ir niekada anksčiau taip nėra nutikę? Jeigu tai – gatvė, kuria einate pirmą kartą, nelabai tiksliai žinote kelią, neturite toje apylinkėje gyvenančių draugų? Kodėl? Švirkštas – daiktas, kuris turi daug skirtingų panaudojimo būdų, gatvės kontekste pažymėtas stigma ir gali kelti asociacijas su nusikaltimais. Kokiais būtent – priklauso nuo vertintojų patirties ir baimių: galbūt su narkotikų vartojimu, galbūt su prekyba jais, galbūt su smulkiomis vagystėmis arba asmeniniais grasinimais, kurie gali tokią veiklą lydėti. Šį menama situacija sukelia pluoštą klausimų, aktualių miesto kriminologijoje: kaip erdvė ir jos struktūra susijusi su nusikaltimais? Kaip erdvė susijusi su pavojaus ir saugumo jausmu? Kiek ir ką įmanoma kontroliuoti per miesto erdvės formavimą – architektūrą, smulkius miesto objektus, viešąsias erdves?

Miestą tiriančius kriminologus galima suskirstyti į dviejų stovyklų atstovus – racionalaus pasirinkimo ir kultūrinės prieigos. Abiejų požiūriu jokiu būdu negalima tapatinti su sudaužytų langų teorija. Sudaužytų langų teorija –  20 a. devintajame dešimtmetyje kilusi (klaidinga) idėja, kad smulkūs pažeidimai ir fizinė netvarka, pavyzdžiui, išdaužtas langas, pažymi erdvę kaip rizikingą ir pritraukia rimtesnius ir sunkesnius nusikaltimus. Nors ir vadinama teorija, tai nėra mokslinė teorija (pirmasis jos variantas buvo publikuotas paprastame laikraštyje), o veikiau teisėsaugos strategija, akcentuojanti griežtą dėmesį smulkiems nusikaltimams ir padidintą socialinę kontrolę erdvėse, kurios laikomos netvarkingomis. Vėliau atlikti moksliniai tyrimai nesuteikė įtikinamų patvirtinimų, kad ši nuostata veikia realybėje, nors į ją vis dar dažnai apeliuoja sprendimų priėmėjai ir politikai.

 

Sociologė, soc. m. dr. Maryja Šupa

Vieni miesto kriminologai atstovauja racionalaus pasirinkimo prieigą, dirba su registruotų nusikaltimų statistika bei kitais kiekybiniais rodikliais, jų tikslas – rasti mieste veikiančius socialinės kontrolės ir nusikaltimų prevencijos būdus. Jie pasiūlė situacinės nusikaltimų kontrolės modelį – 25 skirtingo tipo priemones, kurios mažina nusikaltimų tikimybę konkrečioje erdvėje ir yra pagrįstos išsamiais moksliniais tyrimais. Šiam tikslui dažnai pasitelkiami ir fizinės aplinkos objektai, kurie nebūtinai veikia taip, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Pavyzdžiui, permatoma tvora yra saugesnė už akliną. Jeigu į kiemą pateko vagys, pro permatomą tvorą jas arba juos turi šansų pastebėti kaimynai arba praeiviai, o per akliną tvorą – ne.

Kiti tyrėjai atstovauja kultūrinę prieigą, grįstą etnografiniais tyrimais. Jie tiria miestą stebėdami jo gatves ir kalbėdami su jo gyventojais tam, kad suprastų konfliktinių situacijų priežastis ir įgalintų pokyčius iš apačios. Vienas dažnai taikomas ir pasitvirtinęs būdas probleminėse kaimynystėse mažinti gatvėje įvykstančių nusikaltimų skaičių yra įtraukti gyventojus – visų socialinių grupių – į viešųjų erdvių kūrimą ir priežiūrą. Tokiu būdu, pavyzdžiui, dalis parko atiduodama benamiams, kur jie gali netrukdomi nakvoti, tuo pačiu sutrukdydami naktį toje erdvėje vykti narkotikų prekybai arba smurtiniams nusikaltimams.

Pirmoji miesto kriminologų stovykla – racionalaus pasirinkimo – geriau pasirengusi siūlyti socialinius inžinerinius, greitai įgyvendinamus ir bent minimalų užtikrintą rezultatą duodančius sprendimus. Tuo tarpu kultūrinė prieiga tokių vienareikšmių receptų nepateikia, tačiau pateikia giluminį supratimą apie mieste vykstančių nusikaltimų santykį su erdve ir pokyčius mieste ilgalaikėje perspektyvoje.

Šis langas išdaužtas ne vienerius metus, o nusikaltimai apylinkėje kartais registruojami intensyviau, kartais – rečiau. Vilniaus stoties rajonas 2020 m. Autorės nuotrauka.

Palyginimui, situacinės nusikaltimų prevencijos rėmuose, sistemingas grafiti uždažymas ant konkretaus daugiabučio ilgainiui gali duoti efektą, kurio tikisi gyventojai: grafiti autoriai namo nebelies, nes neteks vieno iš motyvų – palikti viešai matomą, ilgalaikę žymę. Taip pat tikėtina, kad grafiti žymėjimas persikels į kitą, mažiau kontroliuojamą arba mažiau rizikingą vietą ir miesto mastu situacija išliks tokia pati. Tačiau kultūrinė prieiga leidžia užduoti klausimus apie tokių reiškinių priežastis. Kas yra nutikę grafiti autorių aplinkoje, taisykles nustatančioje visuomenėje, kad šiems konkretiems individams neprieinami kiti raiškos būdai, kai jie nori pasididžiuoti savo vardu? Arba pasidalinti problemomis? Arba išreikšti politinę nuomonę ir jaustis išgirsti? Kiek saugūs jaučiasi jie patys? Ir kiek saugiai jaučiasi jų atsitiktinė ar nuolatinė auditorija – praeiviai, pastatų savininkai, miesto gyventojai, priklausantys labai įvairioms socialinėms grupėms?

Individualus saugumo jausmas yra susijęs su erdve, erdvės fizine struktūra, mokėjimu ar įpročiu būti tam tikro tipo erdvėje, momentine savijauta, išmoktais ir kultūriškai sąlygotais erdvės tvarkingumo ar netvarkos vertinimais. Šis subjektyvus saugumo jausmas nebūtinai susijęs su objektyviai pamatuojamais saugumo kriterijais, tokiais kaip registruotų nusikaltimų skaičius. Pavyzdžiui, Vilniuje Naujininkai turi neigiamai vertinamo rajono reputaciją, kurį dalis lankytojų vertina kaip nesaugų. Tačiau įvertinus Lietuvos policijos pateikiamus duomenis šis įvaizdis nepasiteisina. 2016 m. nusikalstamų veikų žinybinio registro duomenų žemėlapiai, vaizduojantys užregistruotų smurtinių nusikaltimų, užregistruotų vagysčių tankius, rodo, kad nors Naujininkuose buvo registruojama nemažai abiejų rūšių nusikaltimų, jų tankis kituose rajonuose yra didesnis. Su vagystėmis siejami „karštieji taškai“ tankesni Senamiestyje arba Naujamiestyje, smurtinių nusikaltimų daugiau Antakalnyje, Žirmūnuose, Justiniškėse. 70% nužudymų (Vilniaus universiteto mokslininkų 2012–2013 m. atlikto tyrimo duomenimis) Lietuvoje įvyksta privačioje aplinkoje – aukos arba žudiko būste – ar toks žinojimas gali paveikti subjektyvų įsivaizdavimą apie saugumą viešose miesto erdvėse?

Užregistruotų smurtinių nusikaltimų tankis Vilniuje 2016 m. Šaltinis: Nusikalstamų veikų žinybinio registro duomenų žemėlapis. Informatikos ir ryšių departamentas prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos.

Užregistruotų vagysčių tankis Vilniuje 2016 m. Šaltinis: Nusikalstamų veikų žinybinio registro duomenų žemėlapis. Informatikos ir ryšių departamentas prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos.

Remiantis reprezentatyvia Europos socialinio tyrimo (European Social Survey) apklausa, 2016 m. Lietuvoje 5% apklaustųjų įvardino, kad labai saugiai jaučiasi savo rajone sutemus. Palyginus su visomis apklausoje dalyvavusiomis valstybėmis, labai saugiai savo  kaimynystėje besijaučiančių žmonių skaičius Lietuvoje yra žemiausias. Sąraše pirmas vietas užima Islandija ir Norvegija, taip pat Izraelis ir Šveicarija – valstybės reikšmingai atitrūkusios nuo kitų. Tačiau Lietuvos 5% yra mažas skaičius ir lyginant su kitomis posocialistinio bloko valstybėmis: Estija, Lenkija, Rusija. Vadinasi, subjektyvus nesaugumas esant pažįstamoje viešoje erdvėje nepriklauso arba tik iš dalies priklauso nuo realiai vykstančių ar registruojamų nusikaltimų skaičiaus, gyvenamosios vietovės (mieste ar kaime), rajono prestižo, socialinės klasės, lyties. Yra kitos, kultūrinės ir socialinės priežastys, lemiančios tokį paplitusį išmoktą ir palaikomą subjektyvaus saugumo trūkumą, reikalaujančios atskiro tyrimo.

Reprezentatyvios tarptautinės Europos socialinės apklausos rezultatai 2016 m. Valstybių rezultatų suma gali būti nežymiai didesnė ar mažesnė už 100% dėl apvalinimo. Šaltinis: European Social Survey.

Saugumas mieste remiasi į politinius ir ideologinius sprendimus: pavyzdžiui, ar didesnis prioritetas turi būti teikiamas tvarkai ar netvarkai? Jeigu tvarka kelia konfliktą, o netvarka yra nusistovėjusi per daugelį erdvės dalinimosi metų, kas geidžiamiau ir kodėl?  Pageidaujamo ir nepageidaujamo socialinio poveikio vertinimas turi vykti plačiame kontekste – viso miesto ar visos valstybės. Kai dauguma romų buvo iškelta iš Kirtimų gyvenvietės, joje fiksuota nusikalstama veikla – prekyba injekciniais narkotikais ir jų vartojimas – persikėlė į kitą vietą mieste. Pokyčiai vienoje miesto dalyje gali sukelti pokyčius kitoje, galbūt – kaip prekybos narkotikais atveju – persikelti iš periferijos, psichogeografinio paribio arčiau centro. Kas savaime nėra blogai, nes atsiranda daugiau šansų, kad iki šiol nesprendžiama socialinė problema – reabilitacijos trūkumas, neveiksminga narkotikų kontrolės politika – taps aktualesnė politinėje dienotvarkėje.

Šiukšlės padeda suprasti erdvines praktikas ir jų kaitą. Vilniaus stoties rajonas 2020 m. Autorės nuotrauka.

Šiuolaikiniai miestai yra sudėtingi, nes juose tankiai gyvena daug skirtingų socialinių grupių. Miesto gyventojų įvairovė reiškia, kad dėl daugelio normų gali kilti ginčai ir įtampos, o universalaus modelio – utopijos, miesto be nusikaltimų, tobulai sutvarkyto miesto – būti negali. Įtraukiantis ir neįtemptas miestas – tas, kuris geba suderinti prieštaras ir kovą dėl galios tarp skirtingo amžiaus, lyties, profesijos, pajamų, gyvenimo būdo, politinių interesų grupių. Nėra universalaus sprendimo, kurį miestas gali tiražuoti kaip geriausią arba saugiausią viešos erdvės sprendimą, pavyzdžiui, standartinės žaidimų aikštelės, sumažinto stovėjimo vietų skaičiaus, stebėjimo kameros. Atsiras tėvų, kuriems nuobodu žaisti kasdien tą patį, vairuotojų, kurie negali atsisakyti mašinos dėl sveikatos arba kasdienio krovinių gabenimo, smulkių nusikaltėlių, kurie įsigobs į standartinę juodą striukę ir kameros vaizdo sraute bus neatskiriami nuo šimto kitų praeivių. Objektyviai matuojamą ir subjektyviai jaučiamą saugumą kurti reikia ilgai, nuosekliai ir holistiškai, jungiant socialinę inžinerinę perspektyvą su socialiniu įtraukimu ir poveikio vertinimu.

Sociologė, soc. m. dr. Maryja Šupa