Realu.lt

Futuristinė architektūra. Utopijos ir realybė

Futuristinė architektūra. Utopijos ir realybė

Daug kalbame apie miestus, kuriuose gyvename, kuriuose esame buvę arba planuojame būti. Tačiau ar kada nors planavote būti mieste, kurio dar nėra? Fantazuoti ateities miesto tema galima ilgai, tačiau panašu, kad, sulaukus XXI amžiaus, utopinės urbanistinės idėjos virsta realybe. 

Futurizmas (lot. futurum – ateitis) – XX a. pirmųjų dešimtmečių avangardistinė literatūros ir dailės srovė, kuriai būdinga pretenzijos kurti ateities meną, praeities kultūros neigimas, anarchistinis maištavimas prieš tradicijas, technikos, didmiesčių gyvenimo tempo aukštinimas, ekspresyvios, stulbinančios raiškos priemonės, naujadarų kūrimas.

Architektūroje ir dizaine futurizmas reiškiasi plastiška forma, greičio, realybės siekimu. Ši kryptis neatrado daug galimybių pasireikšti architektūroje, vis dėlto išreikštos idėjos turėjo tam tikros įtakos vėlesniems architektūros procesams, pasiūlė naujo meninio požiūrio koncepciją.

XX amžiaus utopistai ir futuristai praleido ne vienus metus planuodami utopinius miestus ir utopinę visuomenę. Tačiau laikas įrodė, kad kartais net ir pati utopiškiausia idėja gali tapti tikrove...

 

Kosmoso amžius

Septintajame praeito amžiaus dešimtmetyje tikrove tapo pati utopiškiausia kelionė – skrydis į kosmosą. Nenuostabu, kad to meto miestų planuotojai labiau priminė kosmoso užkariautojus ar „Žvaigždžių karų“ herojus nei racionaliai mąstančius urbanistus. Ore sklandė utopinės kitų planetų užkariavimo nuotaikos, Gagarinas ir Tereškova, Armstrongas ir Oldrinas, Betmenas bei Supermenas ir, žinoma, utopinių miestų modeliai. Dar gerokai prieš išsilaipinimą Mėnulyje utopinį miesto modelį pateikė prancūzų pokario architektas Yona Friedmannas, 1957 m. pasiūlęs virš Paryžiaus iškelti plieno konstrukcijų struktūrą ir „statyti antrą Paryžių – danguje!“ Japonų architektų – metabolizmo atstovų – idėjos taip pat buvo didinga techninė utopija. 1958 m. architektas Kiyonori Kikutake sukūrė futuristinį „Jūros miesto“ projektą (angl. „Marine City“), o Kisho Kurokawa suprojektavo „Plaukiantį miestą“ (angl. „Floating City Kasumigaura“). Vadinamasis kosmoso amžius, automobilių kultūra, žavėjimasis technika ir plastmase inspiravo tokias futuristines architektūros ir dizaino kryptis, kaip futuristinė Populuxe architektūra Amerikoje ir grupės „Archigram“ avangardas Europoje.

Gana keista, futuristinė Populuxe srovė labiausiai paplito Kalifornijoje – motelių, kavinių, boulingo klubų, atrakcionų parkų architektūroje. Vienas žymiausių šios krypties pavyzdžių – milžiniška „Erdvės adata“ (angl. „Space Needle“) Sietle. Ji pastatyta po to, kai septintojo dešimtmečio žvaigždė Jurijus Gagarinas apskriejo žemę kosminiu laivu „Vostok“. Tuo laiku Londone susibūrė avangardinė architektūrinė grupė „Archigram“ su architektu Peteriu Cooku priešakyje, kuri įkvėpė daugelį vėlesnės kartos high-tech architektų: Richardą Rogersą, Renzo Piano, „Future Systems“, o pats Peteris Cookas su bendraautoriais 2003 m. pagaliau įgyvendino įspūdingą futuristinį projektą – „Kunsthaus“ muziejų Grace, Austrijoje.

„Kunsthaus“ muziejus Grace, Austrijoje.

 

Utopijos, virstančios realybe?

2008 metais olandų architektų biuras „Zwarts & Jansma“ pristatė 14 milijardų JAV dolerių vertės požeminio miesto projektą – „Amfora“. Požeminio Amsterdamo idėja kilo dėl didelio erdvės trūkumo, automobilių kamščių mieste ir kitų problemų, kurias galbūt pavyktų sumažinti ar bent sustabdyti jų augimą, po žeme sukūrus alternatyvų, daugiafunkcį miestą. „Požeminio miesto sukūrimas nėra fantastika, tai reali būtinybė, su kuria jau susidūrėme, šis projektas nesukelia jokių neišsprendžiamų sunkumų", – įsitikinę projekto inžinieriai. Taigi, labai tikėtina, kad ateityje galėsime apsilankyti ir olandų sukurtame požeminiame Amsterdame.

„Džumeiros Palmė“, Dubajuje, JAE.

 

Utopinių projektų įgyvendinimo ambicijomis labiausiai stebina Jungtiniai Arabų Emyratai. Dubajaus finansinio ir komercinio centro rajonas „Verslo užutėkis“ (angl. „Business Bay“), kurį sudaro daugiau kaip 230 dangoraižių miestas mieste, skirtas verslui; „Džumeiros Palmė“ (angl. „Palm Jumeirah“) –dirbtinių salų poilsio miestas su viešbučiais, vilomis, prekybos ir pramogų centrais – simboliškai dar vadinamas aštuntuoju pasaulio stebuklu. Ir galiausiai – pusantro tūkstančio metrų aukščio Burdž Chalifa (angl. „Burj Khalifa“) dangoraižis. 

Burdž Chalifa – aukščiausias dangoraižis pasaulyje, Dubajus, JAE.

 

Rytų Azijos šalių utopijos išties stebina savo „nerealumu“. Ar gali viename name sutilpti 1 milijonas žmonių? Japonijos architektai mano, kad gali, ir ketina pastatyti Fudzijamos ugnikalnio formos dangoraižį „X-Speed 4000“. Architektai planuoja, kad name bus 800 aukštų, o gyventi jame galės iki 1 mln. žmonių. Jeigu ši idėja bus įgyvendinta, „X-Speed 4000“ taps aukščiausiu pastatu pasaulyje. Futurizmo šedevrais nenusileidžia ir didžiausias Australijos miestas Sidnėjus. Frank Gehry suprojektuotas universiteto pastatas, vertikaliais sodais apipintas dangoraižis ir du akį traukiantys Koichi Takados architektūros kūriniai, tikimasi, duris atvers jau šįmet. Barangaroo atsirasiantį kazino planuojama baigti 2019 m. Panašu, kad sulaukus 2020-ųjų Sidnėjaus operos teatras ir Sidnėjaus tiltas tikrai turės naujų kaimynų, kurių futuristinė architektūra įspūdingai papildys žibantį centrinį verslo rajoną.

 

Šiuolaikiniai teatrai ir kultūros centrai

Pekinas, demonstravęs pasauliui savo galybę per olimpines žaidynes, pasistatė grandiozinį olimpinį miestelį. Tam buvo išleista 40 mlrd. JAV dolerių, o nuo žemės paviršiaus nušluoti ištisi vargingųjų kinų gyvenamieji kvartalai. Negana to, pačioje Pekino širdyje, šalia imperatoriškojo Uždraustojo miesto ir Tiananmeno aikštės, olimpinių žaidynių atidarymo proga buvo užbaigtas „Sidabrinis lašas“ – didysis Nacionalinis Pekino teatras. Futuristinis pastatas, išdygęs tradicinės kinų architektūros kontekste, sukėlė daug diskusijų ir prieštaravimų, tačiau jau dabar šis teatras pripažįstamas vienu geriausių pastarojo laiko architektūrinių projektų – ne tik už subtilią elipsės formą, bet ir už novatoriškus ekologiškus sprendimus. Prancūzų architekto Paulo Andreu projektuotas milžiniškas stiklo ir titano „kiaušinis“, plūduriuojantis dirbtiniame ežere, lyginamas net su garsiaisiais Sidnėjaus operos rūmais.

„Sidabrinis lašas“ – didysis Nacionalinis Pekino teatras, Kinijoje.

 

Singapūre, saloje pastatytame mieste, rasite ne ką mažiau įspūdingos architektūros teatrą „Esplanade“. Singapūro ir Londono architektai Marinos įlankoje suprojektavo futuristinių formų pastatą, dengtą stiklu ir aliuminio skydais, po kuriais slepiasi didinga žaliųjų sodų oazė su joje įrengtomis teatro ir koncertų salėmis.

Singapūros teatras „Esplanade“.

 

Naujieji teatro pastatai vis dažniau įtraukiami į universalius menų ar net mokslo kompleksus. Pavyzdžiui, ispanų architekto Santiago Calatravos projektuotame didžiausiame Europos Meno ir mokslo centre Valensijoje Operos rūmų ir scenos menų pastatas yra tik viena iš didžiulio modernaus komplekso dalių. Futuristinis kultūros centras Nyderlanduose – pavyzdys, kaip naudingai, racionaliai ir prasmingai pertvarkyti apleistas ar nebefunkcionalias teritorijas. Amersforto miesto (Nyderlandai, Utrechto provincija), kuriame anksčiau klestėjo pramoninė veikla, vadovybė taip pat atkreipė dėmesį į dabar jau nebenaudojamas dykvietes, apleistus kvartalus, siekdama juos paversti komerciniais, pramoginiais ir kultūriniais rajonais. Taip pertvarkomoje miesto dalyje šalia centro 2014 m. įsikūrė „The Eemhuis“. Tai įspūdingų architektūrinių sprendimų kultūros centras, kuriame glaudžiasi miesto biblioteka, regiono archyvai, šokio, muzikos ir vizualinių menų mokykla, parodų erdvės. Anksčiau šios kultūrinės veiklos sritys buvo išblaškytos po visą miestą, tad architektų bendrovė „Neutelings Riedijk Architects“ gavo užsakymą Roterdamo miesto pavyzdžiu sukurti daugiafunkcį centrą, kuris suvienytų visas šias programas po vienu stogu. Kibirkščiuojantis futuristinis centro dizainas veikia kaip katalizatorius, regeneruojantis miesto kultūros išteklius ir darantis juos lengviau prieinamus visiems gyventojams.

„The Eemhuis“ – kultūros centras Utrechte, Nyderlanduose.

 

Kaip gyvensime ateityje

Ar kada susimąstėte, kaip atrodys ateities miestai, tarkime, 2050 m.? Tai pabandė nuspėti BBC. Kembridžo universiteto mokslininkų tyrimai rodo, kad miestų apšvietimas gali būti patikėtas... medžiams. Tai leistų sutaupyti didelius energijos išteklius! Žinoma, miestai taps išmanesni: specialios technologijos leis stebėti ir kontroliuoti transporto bei žmonių srautus, apšvietimą, oro užterštumą, o išmanieji pastatai savarankiškai reguliuos šildymą, apšvietimą ir užtikrins saugumą. Tikimasi, kad ateityje pastatai bus mažiau priklausomi nuo bendros miesto infrastruktūros ir taps savarankiškesni. Ir, be abejo, prioritetas bus žaliosios idėjos bei visa „žalioji“ energetika: po kurio laiko dangoraižių languose matysime ne užuolaidas, o saulės kolektorius.

Šiandien jau aišku, kad stikliniai dangoraižiai bus kitokie nei dabar: jie ne tik atliks biurų funkciją, bet ir tarnaus kaip vertikalūs ūkiai, užauginsiantys miestui reikalingo maisto bei energijos. Augalams, kurie ištisus metus augs uždarose patalpose, taigi efektyviausiomis reguliuojamo klimato sąlygomis, net nereikės žemės, nes ją pakeis reikalingų medžiagų prisotintas vanduo. Skaičiuojama, kad 25 aukštų pastatas galėtų užauginti pakankamai daržovių net tūkstančiams žmonių. Be to, tokie išmanieji pastatai patys apsirūpins energija (daugiausia iš saulės, vėjo ir kitokių ekologiškų šaltinių), o, pavyzdžiui, tualeto reikmėms vandenį sukaups iš lietaus.

Pasidalink naujiena