Kalvarijų gatvės virsmai: nuo istorines paslaptis menančių įvykių liudininkės iki verslaus Vilniaus simbolio

Judrios, tranzitinės gatvės pojūtis, kalbant apie Kalvarijų gatvę, nėra atsitiktinumas. Nuo pat savo atsiradimo būtent tokia ši gatvė ir buvo, sako meno istorikas, gidas Donatas Jokūbaitis. „Jau 16 a. Kalvarijų gatvė buvo viena svarbiausių miesto arterijų, savotiški vartai į Vilnių. Šios gatvės pradžia ir pabaiga – dvi labai reikšmingos vietos. Gatvė prasideda ties Žaliuoju tiltu, kuris buvo pirmasis tiltas per Nerį Vilniuje, pastatytas 1530 m. Jo statytojas Ulrichas Hozijus gavo užtikrinimą iš Žygimanto Senojo, kad daugiau tiltų nei rytus, nei į vakarus nestatys. Taip ir buvo iki pat 19 a. Beje, Kalvarijų gatve ir šiandien važiuojame į Molėtus, o tai reiškia, kad būtent šia gatve į laikiną prieglobstį Radvilų dvare Dubingiuose po slaptų tuoktuvių su Žygimantu Augustu važiavo, kaip liudija istoriniai šaltiniai, labai nusiminusi Barbora Radvilaitė“, – pasakoja D. Jokūbaitis.

Tačiau kur kas dramatiškesnių įvykių liudininke Kalvarijų gatvė tapo po šimto metų – 1655 m. rugpjūčio 8 d., kai į Vilnių įsiveržė maskvėnų kariuomenė. „Paskutinės kovos dengiant vilniečių atsitraukimą ir vertybių gelbėjimas vyko būtent ties Žaliuoju tiltu. Todėl vis iškeliu mintį, kad įprasminant šią istoriją ant Žaliojo tilto geriausia būtų pastatyti miestą nuo maskvėnų gynusių Janušo Radvilos ir sužeisto sparnuotojo husaro skulptūras“, – šypteli pašnekovas ir priduria, Kalvarijų gatvės pabaiga – Jeruzalės rajonas – taip pat susijęs su 1655 m. įvykiais. Būtent šis rajonas suteikė Kalvarijų gatvei dabartinį pavadinimą: „Kaip padėką už Vilniaus išvadavimą nuo maskvėnų, tuometinis Vilniaus vyskupas Jeruzalėje pastatė medinę bažnyčią ir 35 Kryžiaus kelio koplytėlės. Teritorija, priklausiusi Vilniaus vyskupijai, vilniečių sąmonėje tapo labai svarbia vieta ir tokia išliko net per sovietinę okupaciją, kai didžioji dalis šio paveldo buvo sunaikinta.“

Turgus ir gamykla, formavusi visos gatvės įvaizdį sovietmečiu

Kalvarijų gatvės reikšmė pradėjo menkti 19 a., kai atsirado naujas traukos centras – Gedimino prospektas, Stoties rajonas su geležinkeliu ir Naujamiestis: „Tai buvo prestižinės, su progresu, ateitimi siejamos vietos, kurie buvo statomi nauji, aukšti pastatai. Šnipiškės kartu su Kalvarijų gatve tartum atsiraukė į antrąjį planą – tai iš dalies paaiškina, kodėl čia miesto gyvenimas susipina su kaimiškos aplinkos elementais, o senieji pastatai – vos kelių aukštų, žemaūgiai“, – sako D.  Jokūbaitis, jau daugelį metų kviečiantis su Vilniumi geriau susipažinti ir miestiečius, ir svečius.

Turgavietė dabartinėje Kalvarijų turgaus vietoje atsirado irgi 19 a. Tačiau tik sovietinės okupacijos laiku tai tapo didžiausiu Vilniaus turgumi – Vilniaus kolūkine turgaviete. „Turgus prisidėjo prie to, kokią reputaciją įgavo šis rajonas. Su 5 troleibuso maršrutu iš Stoties į turgų apsipirkti atvykdavo daug žmonių, o ten ne vietinį galėjo ir apsukti. Beje, įdomus akcentas – nuo aštuntojo dešimtmečio Vilniaus kolūkinėje turgavietėje buvo rengiama atnaujinta Kaziuko mugė“, – pastebi pašnekovas.

Kitas nuo Kalvarijų gatvės neatsiejamas objektas buvo gamykla „Kuro aparatūra“. Joje įvairiu laiku dirbo apie 7 tūkst. žmonių. „Tai buvo miestas mieste, Vilniaus legenda – ir dėl gamybos specifikos – tai buvo vienintelė Baltijos šalyse dyzelinių siurblių gamykla, ir dėl apimties – gamykla užėmė 21 hektaro teritoriją. Beje, šioje gamykloje lankėsi ir paskutinis Sovietų Sąjungos vadovas Michailas Gorbačiovas“, – komentuoja D. Jokūbaitis ir pastebi, kad turgus drauge su gamykla suformavo iki šiandien gajų Kalvarijų gatvės kaip industrinės, darbininkiškos, net chuliganiškos gatvės įvaizdį.

Netikėti ryšiai su kino industrija ir paskutinės „tikros“ miesto gatvės titulas

Ilgametę gidavimo patirtį turintis pašnekovas pasvarsto, kad Kalvarijų gatvės išvaizda yra apgaulinga: iš pirmo žvilgsnio ji atrodo vienaip, o pasigilinus – jau kitaip: „Pavyzdžiui, čia iki šiol gyvuoja legendinė Ozo kino salė. Sovietmečiu tai buvo Respublikinė kino filmų nuomos įstaiga, iš kurios filmų juostos pasiekdavo visus Lietuvos kino teatrus.“

Su kinu susijęs ir dabartinis „Niujorko“ klubo pastatas – tai 1954 m. pastatytas kino teatras „Tėvynė“. „Jis irgi savo laiku garsėjo „rokenrolu“ – čia tai degdavo filmų juostos, tai dalis žiūrovų neturėdavo bilietų ir prasmukdavo pasižiūrėti kino „zuikiu“, – pasakoja D. Jokūbaitis. – Vienas iš išskirtinių Kalvarijų gatvės bruožų – būtent jos autentiškumas. Kalvarijų turgus ir šiandien yra tikras miesto turgus, o Kalvarijų gatvė yra tikra, o ne paradinė miesto gatvė.“

Miesto plėtra turės derintis prie griežtų reikalavimų

Vis tik jau netolimoje ateityje Kalvarijų gatvė, panašu, neišvengs pokyčių. Miesto centro artumas, patogus susisiekimas ir didėjantis miesto gyventojų skaičius (Vilniaus savivaldybės skaičiavimais, vien pernai sostinė pasipildė 5000 naujų gyventojų) skatina vis didesnį susidomėjimą Kalvarijų gatve, verčia permąstyti jos vaidmenį miesto gyvenime. Pavyzdžiui, šiemet pranešta apie „Ibrahim“ centro teritorijoje iškilsiantį modernų 45 500 kv. m verslo centrą. Greta, Lvovo gatvėje, taip pat projektuojamas naujas verslo centras.

Advokatas Laurynas Staniulis, konsultuojantis nekilnojamojo turto vystymo klausimais, pastebi, kad teritorija išties įgauna visiškai naujus, neabejotinus „Business district“ (verslo kvartalo) bruožus, o tai lemia naujų traukos centrų formavimąsi ir didina gatvės patrauklumą naujakuriams. Be to, didelė dalis Kalvarijų gatvės teritorijos patenka į nekilnojamųjų kultūros vertybių teritoriją ir apsaugos zoną, o tai turėtų apsaugoti nuo neskoningos bei chaotiškos plėtros. „Kalvarijų gatvė patenka į Vilniaus senamiesčio vizualinės apsaugos pozonį, o tai reiškia, kad visi naujai statomi pastatai turi atitikti architektūrinį kontekstą, jų architektūrai yra taikomi griežtesni reikalavimai. Visos šios priežastys leidžia tikėtis architektūrine prasme kokybiškos naujų projektų pasiūlos. Tuo pat metu dėl šių priežasčių nei Kalvarijų gatvėje, nei Šnipiškėse nereikėtų tikėtis naujų statybų bumo, o drauge – ir mažesnių nekilnojamojo turto kainų“, – vertina L. Staniulis.

Išskirtinė Kalvarijų gatvės perspektyva ir istorinis autentiškumas patraukia ne tik vietinių, bet tarptautinių NT vystytojų dėmesį. Kaip pasakoja ukrainiečių investuotojo vystomo komplekso „Lucky Homes 2“ pardavimų vadovė Anžela Rusinovič, šis statytojas šiemet jau sėkmingai užbaigė vieną A klasės gyvenamųjų namų projektą Naujamiestyje, Gerosios Vilties gatvėje, todėl įsigyti sklypą daugiabučio statybai Kalvarijų gatvėje buvo natūralus žingsnis – „Lucky Homes 2“ siekia pasiūlyti būstą perspektyviose miesto vietose.

„Griežtesni reikalavimai naujiems statiniams tik padrąsino kūrybiškai atskleisti Kalvarijų gatvės charakterį. Be to, planuojamas daugiabutis bus sąlyginai nedidelis – kiek daugiau nei 5 000 kv. m. Kurdami projekto viziją galvojome apie aktyvius miestiečius, kurie ieško mažesnio būsto ir nori pasiekti miesto centrą pėstute, galbūt net atsisakyti nuosavo transporto“, –  komentuoja A. Rusinovič.

Šaltinis: lovemedia.lt