Realu.lt

Mitais apipintas centralizuotas šildymas – ką verta žinoti?

Mitais apipintas centralizuotas šildymas – ką verta žinoti?

Viešojoje erdvėje centralizuoto šilumos tiekimo (CŠT) tema susilaukia vis daugiau dėmesio. Pastaruoju metu gyventojus domina ne tik energijos kainų pokyčiai, bet ir tai, kaip miesto šiluma juos pasiekia. Energetikos ekspertas dr. Kęstutis Buinevičius atskleidžia, jog, nepaisant centralizuotai tiekiamos šilumos privalumų, visuomenėje vis dar gajūs mitai apie šį šildymo būdą. Specialistas pakomentavo populiariausius mitus, paaiškindamas, kurie iš jų yra teisingi, o kurie – ne.

1. Centralizuotas miesto šildymas – atgyvena.

Teiginys, jog centralizuotas šildymas yra „atgyvena“ – neteisingas, – atskleidžia K. Buinevičius. Pasak jo, pažangiai gaminant bei tiekiant miesto šilumą pasitelkiamos naujausios technologijos, užtikrinančios mažiausius gamybos ir tiekimo kaštus, saugančios aplinką nuo taršos ir užtikrinančios stabilų šilumos tiekimą gyventojams.

Lietuva, kaip ir kitos Baltijos šalys, o taip pat Lenkija, Vokietija, Danija, Suomija ir Švedija yra tarp labiausiai centrinio šildymo tinklą vystančių valstybių. Jos šį šildymo būdą vysto kaip energetiškai efektyviausią, patogų ir „žalią“ būdą miestiečius aprūpinti šiluma. Centralizuotas tinklas atveria galimybes taikyti įvairiausių atsinaujinančių išteklių integravimą į šilumos gamybą – saulės, biomasės, komunalinių atliekų, antrinių šilumos išteklių, šilumos siurblių ir kt.

2. Šilumos gamintojų ir tiekėjų niekas nekontroliuoja.

Centralizuoto šilumos tiekimo ir gamybos įmonių veiklą griežtai kontroliuoja Valstybinė energetikos reguliavimo tarnyba (VERT), kuri tikrina, ar kuras perkamas žemiausiomis kainomis, ar įmonės išlaidos yra pateisinamos ir atitinka norminius rodiklius, ar įmonės dirba efektyviai ir ar viską padarė, kad parduodamos šilumos kaina būtų mažiausia. Aplinkos apsaugos agentūra tikrina, ar laikomasi Europos Sąjungos direktyvų ir  taršos leidimuose nustatytų normų teršalams.

Taigi, miesto šilumos gamybos ir tiekimo įmonių veikla yra labai kontroliuojama, siekiant maksimaliai užtikrinti gyventojų interesus.

3. Autonominis šildymas patogesnis.

Eksperto teigimu, tai dar viena nusistovėjusi klišė, į kurią verta pažvelgti kritiškai. „Vertinant centralizuoto ir autonominio šildymo privalumus bei trūkumus, gyventojai dažnai linkę lyginti tik pačią šilumos kainą, tačiau retai kada atkreipia dėmesį tiek į pačios autonominio šildymo įrangos įsigijimą, tiek į kaštus, tenkančius jos priežiūrai“, – akcentuoja K. Buinevičius ir priduria – jeigu visas individualaus šildymo įrangos įrengimo ir išlaikymo kainas įtrauktume į šilumos kainą, tai ji būtų ženkliai didesnė, nes  dujiniams katilams reikia priežiūros, o šilumos siurblių remontas sąlyginai brangus.

Negana to, naudojant dujas, gyvenamose patalpose kyla apsinuodijimo smalkėmis pavojus. Lietuvoje ne taip retai pasitaiko mirčių dėl apsinuodijimo smalkėmis. Šildymas kietuoju kuru reikalauja papildomų pastangų apsirūpinti kuru, jeigu tai malkos – jį dar ir paruošti, ir tinkamai sandėliuoti. Pavyzdžiui, jei malkos laikomos netinkamomis sąlygomis ir sudrėksta, jų energetinis naudingumas mažėja, o apsinuodijimo smalkėmis pavojus didėja.

Šiuo požiūriu centralizuotas šildymas išskirtinis tuo, kad jį naudojant namuose nevyksta jokie degimo procesai, tad nėra rizikų sveikatai, nereikia rūpintis kuru. Vartotojus pasiekia jau pagaminta šiluma, už kurią mokama tik pagal faktiškai sunaudotą kiekį ir tik už praėjusį mėnesį – nereikia mokėti į priekį, kaip, pavyzdžiui, perkant kietąjį kurą.

4. Prisijungsi – „numaus paskutines kelnes“.

Buinevičiaus teigimu, dalis visuomenės centralizuotą šildymą vertina kritiškai, nes mano, jog tai vienas brangiausių būdų apsirūpinti šiluma. Šis mitas neatitinka tikrovės. „Eskaluojant vis kylančių energetikos kainų temą, visuomenė šią klišę ėmė taikyti absoliučiai visai centralizuoto šildymo sistemai šalyje. Vis tik to daryti nederėtų, nes kiekviename mieste centralizuoto šildymo situacija gan skirtinga. Išties yra miestų, kuriuose šildymas ženkliai pabrango, nes šilumos gamybai naudojamos gamtinės dujos. Jeigu 2021 metais, gamtinių dujų kaina tarptautinėje Nyderlandų biržoje buvo 16,7 Eur/MWh, tai dabar jau pasiekė 265 Eur/MWh balandžio mėnesio kontraktams. Ir tai tik tarptautinės kainos, nes mažmeninės dujų kainos yra dar didesnės. Ar dujų kaina daugiau neaugs? Deja, bet kol kas nėra prielaidų tikėtis kainų mažėjimo“.

Pasak eksperto, mažesnėmis nei daugelyje šalies miestų šilumos kainomis gali džiaugtis Kauno, Kauno rajono ir Jurbarko gyventojai. Juos šiluma aprūpina „Kauno energija“, kuri 2012 m. pradėjo investuoti į biokuro katilų statybas.

„Drastiškai brangstant gamtinėms dujoms, esant ir žymiam elektros kainų šuoliui, biokuras išlieka pigiausiu energijos šaltiniu. Bendrovė apie 90 proc. visos šilumai pagaminti reikalingos energijos išgauna būtent iš biokuro, todėl klientai kainų šoko nepatiria ir nepatirs“, – atkreipia dėmesį K. Buinevičius.

5. Biokuro katilinė ar individualiame name malkomis kūrenamas katilas aplinką teršia vienodai.

Tai dar vienas su centralizuotu šilumos tiekimu susijęs gajus mitas. Kaip teigia energetikos ekspertas, miesto šilumą gaminančios bendrovės pastarąjį dešimtmetį ypatingą dėmesį skyrė ne tik infrastruktūros atnaujinimui, bet ir katilinių modernizavimui, padėjusiam gerokai sumažinti į aplinką išmetamų teršalų kiekį.

Dėka pažangių technologijų, degimo procesas centralizuotą miesto šilumą gaminančiuose biokuro katiluose kruopščiai sureguliuojamas, o išskiriami dūmai išvalomi taip, kad per kaminą iškeliauja tik vandens garas, ženkliai sumažinantis aplinkos taršą.

„Didžioji dalis kietųjų dalelių ir kitų cheminių medžiagų, išsiskiriančių biokuro degimo metu, yra „išgaudomos“ specialiais filtrais, o dūmai dar praplaunami vandeniu kondensaciniuose ekonomaizeriuose. Tad šiuolaikiniai biokuro katilai ne tik užtikrina pigesnę, žalesnę, bet ir švaresnę šilumą“, – atskleidžia K. Buinevičius.

Tuo tarpu individualiuose namuose kūrenamos kieto kuro krosnys šių filtrų neturi, tad pro kaminą tiesiai į aplinką išmetami ne tik dūmai, suodžiai, bet ir cheminės medžiagos. Ypač aplinką teršia nerūšiuotos buitinės atliekos, kurias gyventojai neretai linkę tiesiog sudeginti. Tai dažniausiai būna šiukšlės, įvairios senų baldų plokštės, kita dažyta mediena ar net drabužiai, avalynė.

6. Biokuras gaminamas iš susmulkintų medžių.

Visuomenėje sklando gandai, jog dėl centralizuotai tiekiamos miesto šilumos poreikių kertami medžiai. Vis tik tai – netiesa. Mat šilumai gaminti naudojamas biokuras tėra medienos pramonės atliekos, likusios po rastų apdorojimo, lentų ir ar kitų  produktų gamybos. Tačiau dar plačiau naudojamos miesto medžių priežiūros, miško kirtimo atliekos – šakos, žievės, spygliai bei laukų ir šalikelių krūmynų valymo atliekos.

„Pritaikius biokuro katilus, juose galima kūrenti visą biomasę, kuri niekam daugiau netinka. Tad biokuras, nors ir susijęs su medžių kirtimu, niekaip tiesiogiai nesusijęs su miškų naikinimu. Priešingai, miesto katilinėse sudeginus surinktas medienos atliekas, gaunama dviguba nauda: ne tik išvaloma aplinka , bet ir išgaunama už iškastinį kurą pigesnė šiluma“, – paaiškina energetikos ekspertas.

7. Jei šildysiesi centralizuotai, namie visuomet bus arba per šalta, arba per karšta.

Šis stereotipas – vienas populiariausių. K. Buinevičiaus teigimu, tokie atvejai pasitaiko senos statybos, nerenovuotuose namuose, kuriuose vis dar eksploatuojami seno tipo šilumos punktai, o pačios šildymo sistemos pastato viduje yra senos konstrukcijos.

„Dabar pastatuose įrengiami modernūs šilumos punktai, kurie leidžia reguliuoti šildymą individualiai, pagal kiekvieno pastato poreikius. Modernizavus daugiabučio šilumos punktą ir atnaujinus pastato šildymo sistemą, atsiranda galimybė šilumą reguliuoti individualiai kiekviename kambaryje. O tai ne tik patogu, bet ir pigiau už autonominį šildymą dujomis.“

Todėl miestiečiams, norintiems sutaupyti, rekomenduojama įvertinti ne tik šilumos punkto, vamzdyno, bet ir apskritai viso namo būklę. Jei šilumos punktas fiziškai pasenęs, rekomenduojama jį atnaujinti, o jei pasenę ir vamzdynai, prakiurę radiatoriai – verta apsvarstyti ir mažosios renovacijos galimybę.

8. Vis daugiau žmonių atsisako miesto šilumos.

Anksčiau vyravęs teigiamas gyventojų požiūris į autonominį šildymą pamažu keičiasi. Vartotojai, rinkdamiesi šildymo būdą namams, vis dažniau atranda centralizuoto šildymo privalumus. Tad teiginys, jog vis daugiau žmonių, turėdami tokią galimybę, atsisako miesto šilumos, dabar jau tėra pasenęs mitas.

Žinoma, jeigu namas toli nuo šilumos tinklų – užmiestyje ar laukuose, ten ir nėra galimybių rinktis centralizuotai tiekiamą šilumą. Tada lieka kiti – individualaus šildymo sprendimai.

Buinevičiui antrina ir „Kauno energijos“ Pardavimo skyriaus projektų vadovas Michailas Černych. Pasak jo, susidomėjimas galimybe prisijungti prie centralizuoto šildymo pastaruoju metu itin išaugęs. „Didėjant dujų ir elektros kainoms, stebimas vartotojų, norinčių prisijungti prie centralizuotai tiekiamos miesto šilumos tinklo, suaktyvėjimas. Galimybe prisijungti prie CŠT aktyviai domisi tiek daugiabučių, tiek individualių namų gyventojai“, – atskleidžia specialistas.

Šiuo metu „Kauno energija“ centralizuotai miesto šilumą tiekia 122 tūkst. gyventojų abonentų ir 3,5 tūkst. komercinės paskirties objektų Kaune, Kauno rajone bei Jurbarke. Bendrovės pagaminamą šilumą dabar jau renkasi apie 90 proc. naujų pastatų statytojų.

Pasidalink naujiena