Tarpukario dvasia atgimęs Kauno viešbutis „Moxy“: architektui tai buvo lemtingas trečiasis bandymas

Kalbėdamas apie viešbučių tinklui „Marriott“ priklausančio „Moxy“ projektą, G. Natkevičius prisimena savo paties neįprastą istorinį ryšį su statiniu – jį architektui teko projektuoti net tris kartus iš eilės. Daugelis puikiai pamena prieš porą dešimtmečių architekto suprojektuotą prekybos centrą „Sostinė“, kuris vėliau vėl jo paties buvo rekonstruotas į biurų pastatą. Biurų pastato projektas tąkart taip ir liko tik popieriuje, o vėliau atėję statytojai pasiūlė šioje vietoje suprojektuoti viešbutį, senąjį statinį nebe perdarant, o griaunant.

G. Natkevičius pabrėžia, kad jam pačiam yra įdomiausia filosofinė šio reiškinio pusė, kada triskart reikia pergalvoti, perdaryti ir psichologiškai nusiteikti nebe rekonstrukcijai, o griovimui. „Niekada nėra pralaimėtos partijos, nes visada, atsiradus naujai funkcijai, viską galima padaryti iš naujo“, – neabejoja architektas.

Prisiminęs visus tris statinio projektus, G. Natkevičius juokaudamas pateikia paralelę su senoviniu kaimišku sienų dažymu, kada vienais metais tepama viena spalva, kitais – kita, kuo storiau, kad pasidengtų ankstesnioji dažų spalva. „Daug kartų „dažėme“, ir tik paskutinis „sluoksnis“ gavosi tas tikrasis“, – su humoru atliktus darbus vertina architektas. Stebint iš laiko perspektyvos, jam visada įdomu paanalizuoti, ką su kolegomis apie tai galvoję anksčiau, ar pasikeitė jų nuomonė, mąstymas. Tačiau, kiek tik pamena, jį patį ir kitus, besilietusius prie šios architektūros, visada inspiruodavo ne kažkokie šiuolaikiniai stiklo statiniai, bet labai stambaus smetoninės tarpukario architektūros mastelio detalės, masyvūs tikros sostinės tūriai.

„Kai atėjus vystytojams su viešbučio „Moxy“ užsakymu, perkratėme galvoje visas prieš tai buvusias patirtis, vėl nuėjome tuo pačiu keliu, nes atrodė, kad jis vienintelis teisingas. Tai tarpukario Kauno architektūros paties geriausio periodo rupios detalės, suapvalinti kampai, stambus tinkas su labai stambiu potėpiu, faktūra, kai net jaučiasi, kad tinkuota ne mašina, o ranka“, – sako architektas.

Atmesta aukščio baimė

Viešbučio projektą kūrusi architektų komanda teigia įgyvendinusi seną urbanistinę architektūrinę idėją. Autoriams norėjosi, kad statinys atitiktų tikros sostinės, rimto, solidaus miesto mastelį, todėl buvo nuspręsta jį paaukštinti vienu aukštu. Tai, ko gero, reikšmingiausia projekto dalis, liudijanti peržengtą aukščio baimės ribą. G. Natkevičiui visiškai nesuprantamas iki šiol gajus įprotis baikščiai žiūrėti į miesto centre ar senamiestyje statomų pastatų aukštį – neturėtų būti nei kalbos apie čia iškylančius trijų aukštų „pastatėlius“.

„Tarsi turėtume nekreipti dėmesio, kaip buvo projektuojama tarpukaryje? Šiuo statiniu norėjome teigti, kad miesto centras turi būti užstatomas aukštais pastatais. Vienu akies krašteliu žiūrėjome į tarpukario architektūrą, geriausius jos pavyzdžius, Lietuvos banko kaimynystę“, – teigia architektas.

G. Natkevičius išskiria ir kitą architektūrinę statinio savybę. „Labai dažnai kalbame, kad reikia gerbti greta esančią kaimyninę architektūrą. Grįžome prie šio metodo – nesiliečiame nei prie vieno, nei prie kito banko pastato“, – pabrėžia pašnekovas. Pastatas stovi perimetre, tačiau nuo šoninių istorinių pastatų yra atsitraukęs suapvalintais galiniais fasadais ir sienomis, – tokiu sprendiniu architektai teigia atidavę pagarbą istorinei architektūrai.

Viešbučio projektas įvardijamas kaip rekonstrukcija, tačiau iš senojo statinio teliko vien požeminis, buvęs užbetonuotas garažas. Įgyvendinant naująjį projektą jis vėl buvo atvertas, konstrukcijos sustiprintos, išvalyti visi vėliau atsiradę naujadarai, pavyzdžiui, kadaise įsikūręs naktinis klubas.

Turėtų gerai „prilipti“

Stiklinis pirmasis viešbučio aukštas padeda sukurti vizualinį įspūdį, tarsi masyvus tūris kybotų tarp dviejų šoninių pastatų kaip milžiniškas tiltas. Pirmame aukšte reprezentuojamas viešbučio „Moxy“ ženklas: registracijos zona, persipynusi su baru, besiregistruojantiems svečiams siūlo ir pasivaišinti. Dėkinga pirmo viešbučio aukšto funkcija, anot architekto, pasitarnavo ir Kauno centro gyvenimui. Gyvas registracijos ir baro erdvių interjeras traukia akį savo demokratiška erdve, apdaila iš surūdijusio metalo, armatūros, suteikia Kaunui ne visai įprastos dvasios. Jis „užkabina“ žvilgsnį net nuo Laisvės alėjos pusės ir savaip įsilieja į gatvę.

Aukštesniąją viešbučio dalį G. Natkevičius vadina tradiciniu viešbučiu, nesibaimindamas priminti kritikų statiniui pašaipiai prikabintos „vagono“ etiketės. Tačiau tai tiesiog esąs viešbutis su tam tikra langų, naktinio apšvietimo struktūra, ištrauktomis stambiomis detalėmis, piliastrais, horizontaliais karnizais, jų kaita ir ritmu. Architektų komanda neabejoja, kad tereikia kiek apsiprasti akims ir paaiškės, jog prie centrinės Kauno dalies šis statinys labai prilipo. „Mano nuomone, tai normalus, aukštas, rupus, geros architektūros pastatas „be sentimentų“, – teigia architektas.

Po industrine forma – tarpukario Kauno fragmentai

Reprezentacinė „Moxy“ pirmojo aukšto erdvė, jungianti baro ir registracijos zonas, savo gyvybinga ir drąsia išraiška atspindi šiuolaikinių visuomeninių interjerų lūkesčius. Lietuviško miestietiško gyvenimo, tarpukario Kauno epizodai išskiria erdvę iš kitų to paties tinklo viešbučių interjerų.

Vyrauja pramonė ir tarpukaris

Vienas iš „Moxy“ interjero projekto autorių, architektas Rytis Čimkus pasakoja, kad pagrindinis užsakovo reikalavimas buvo profesionaliai ir greitai atlikti darbą, o interjero gaires apibrėžė pats „Moxy“ tinklo prekės ženklas. Todėl kurdami svečių kambarių interjerus, projekto autoriai turėjo laikytis įprastinės viešbučio koncepcijos. Gana griežtas kūrybos gaires atpirko darbas pirmajame, viešbutį reprezentuojančiame aukšte – čia interjero architektai galėjo drąsiai išnaudoti savo kūrybinį potencialą.

„Moxy“ pageidavimu, pirmojo aukšto erdvė turėjo bent iš dalies reprezentuoti vietinės šalies ir miesto gyvenimą. Be to, interjeras turėjo būti jaunatviškas, pritaikytas millennials kartai. Projekto komanda kūrė ne vieną koncepciją, turėjo kelis idėjų etapus, tačiau galutinei projekto idėjai įkvėpimo pasisėmė iš Kauno tarpukario laikotarpio ir pramoninių vietų – fabrikų, gamyklų.

Viešbučio svečių registracijos vieta beveik niekuo neatskirta nuo baro, specialiai sukurtas įspūdis, kad tai tarsi ta pati erdvė. Interjero dizainerės Agnės Kirslienės manymu, būtent tokia yra „Moxy“ koncepcija – atmetami bet kokie oficialumo ženklai, įsileidžiama jaunatviška energija, sukuriama atpalaiduojanti atmosfera. „Akivaizdu, kad čia su kostiumu tikrai niekas nepasitiks“, – tvirtina A. Kirslienė.

Anot R. Čimkaus, vidaus sąsajas su išorės architektūra galima pastebėti griežtose linijose, struktūriniuose elementuose, kuriuos projekto kūrėjų komanda stengėsi visur palikti atvirus. Grynas, šiurkščias atviro betono, metalo medžiagas dizaineriai vizualiai suminkštino derindami spalvotus baldus, tekstilę, kilimus. Dabar, ko gero, kiekvienas praeivis, užsukęs į „Moxy“, patvirtins, kad spalvingų detalių interjere netrūksta – viskas susilieja į jaunatviškai gyvybingą, drąsų derinį.

Specialiai paliktos atviros jungtys

Paklausta apie originalius vidaus sprendinius, A. Kirslienė pamini įspūdingus, specialiai viešbučio erdvei pritaikytus „inžinerinius stebuklus“, pavyzdžiui, 4 m aukščio stiklo vitrinas, pagamintas vietinių meistrų rankų. Projekto kūrėjų komanda gamintojų paprašė visur palikti atviras jungtis, varžtus, lubas siekiančias armatūros sienutes. „Tai galbūt nelabai įsivaizduojami dalykai interjere, bet čia jie puikiai su viskuo dera“, – sako dizainerė.

Interjerui išskirtinumo suteikia juodo armuoto ir rūdinto metalo sienos. Prie jų dera taip pat iš rūdinto metalo pagamintas židinys. Nors rūdžių paviršiai lietuviškuose interjeruose jau senokai nebe naujiena ir lietuvių gamintojai siūlo įvairiomis technikomis surūdintus metalus, autoriai teigia ilgai ieškoję jiems tinkamiausio varianto, kad rūdys interjere atrodytų nepriekaištingai.

R. Čimkus išskiria ir dar vieną svarbų interjero elementą – menininko Lino Kaziulionio piešinius, į visumą ir vieną bendrą temą sujungiančius kitus dizaino elementus. Skirtingoms viešbučio erdvėms menininkas sukūrė keturis didelius piešinius, iš kurių vienas – 20 m ilgio išpiešta siena. Piešiniuose taip pat vyrauja tarpukario laikotarpio vaizdiniai: paštininkai, keramikės ar prie televizoriaus susibūrusi žmonių grupelė.

Įspūdingas interjero akcentas puošia bibliotekos zoną – tai masyvus, 4 m ilgio šviestuvas, pagamintas pagal užsakymą iš žalvarinių žiedų.

Dar vienas interjero elementas, aptinkamas kiekviename tinklo „Moxy“ viešbutyje – didelis medžio masyvo stalas. Tai netoli registracijos įkurdinta kolektyvinė susitikimo vieta, kuri iškart tapo svečių traukos tašku, viešbučiui vos atvėrus duris.

Pašnekovai neabejoja, kad į miestą didžiulėmis vitrinomis atsiverianti viešbučio erdvė pritaikyta ne tik svečiams, bet ir miesto gyventojams bei praeiviams, kurie ją pastebi iš gatvės pusės.

www.sa.lt