Realu.lt

Nauji pastatai miestų senamiesčiuose. Prioritetai ir pagrindinės vertybės. Ar jų laikomasi? ‎‎

Nauji pastatai miestų senamiesčiuose. Prioritetai ir pagrindinės vertybės. Ar jų laikomasi?  ‎‎

Kokia yra modernumo samprata senamiesčiuose šiuo metu? Ar ji kinta? Tapatumo klausimas. Ar svarbu jį apčiuopti, pajausti? Juk miestai – skirtingi. Ar šiuolaikinė architektūra senamiestyje turėtų būti kontekstuali, ar kosmopolitiška?

Kultūros paveldo institucijos – draugas ar baubas? Ar architektai turi diskutuoti su visuomene apie rengiamus projektus? Kieno iniciatyva tai turėtų vykti? Kokia forma?

Šie klausimai pastaruoju metu itin svarbūs tiek architektų bendruomenei, tiek eiliniam piliečiui. Specialistų komentarai turėtų padėti rasti teisingą kryptį ir konstruktyvesnę diskusijų formą ateityje.


Architektė Andrė Baldišiūtė, studijos „Do Architects“ įkūrėja, partnerė.

Galima restauruoti tuomet, kai yra ką restauruoti. Tačiau ne visada turime tokių restauruojamų objektų, kurie turėtų pakankamai medžiagos, kaip galbūt galėjo būti. Ir tuomet susiduriame su iššūkiu – ar šiandien yra teisinga daryti muliažą? Kuri dalis vertybinėje skalėje yra svarbiausia?

Ties kuriuo laikotarpiu apsistojame ir kurį laikotarpį konservuojame? Pastatai buvo organiškas miesto vystymosi atspindys – įvairių bendruomenių, didikų, vienuolių atsikraustymo, perdovanojimo rezultatas. Tyrimų medžiagoje rašoma – XVII a. prisistatė dar viena dalis, XVIII a. antroje pusėje prisistatė kita dalis ir taip toliau. Miesto dalys, pastatai vystėsi dinamiškai. Jeigu tam tikrą laikotarpį „užšaldome“ ir nieko nebegalime liesti – panaikiname pagrindinį senamiesčio bruožą – organišką vystymąsi. Jis tampa užkonservuotu muziejumi.

Apie tam tikrus laikotarpius žinome todėl, kad jie yra tinkamai dokumentuoti, išlikusi medžiaga. O kiti, priešingai – neišlikę arba saugomi kitų šalių archyvuose, tarkime, Krokuvos, – panašiai kaip Lietuvos Nepriklausomybės Aktas, todėl apie juos neturime duomenų. Kai mažiau dirbome su paveldu, galvojome, kad restauruojant yra istorinė medžiaga ir žinai, kaip elgtis, nes visos gairės sudėliotos. Pasirodo, yra labai daug nežinomųjų ir restauratoriui paliekama teisė nuspręsti bei kūrybiškai traktuoti įvairius laikotarpius.

"Kiekvienas pastatas, atsiradęs senamiestyje, vienaip ar kitaip atspindės savo laikotarpį, tai yra neišvengiama."

Ar galime maišyti įvairių stilių elementus ir juos vaizduoti tik išorėje, viduje naudojant naujas technologijas, ar vis tik remtis tuo metu vyravusiais tradiciniais statybos būdais? Viso to mes nesame pajėgūs atpainioti, bet esame pajėgūs suprasti kitą vertybę – tai darnaus senamiesčio audinio išlaikymas. Architektai privalo išanalizuoti, kokia yra erdvių sandara senamiestyje, „pagauti“ įvairių laikotarpių sluoksnius ir sudėlioti juos taip, kad jie derėtų, laikytis nusistovėjusių erdvinių taisyklių istorinėje miesto dalyje. Kiekvienas pastatas, atsiradęs senamiestyje, vienaip ar kitaip atspindės savo laikotarpį, tai yra neišvengiama.

Susidūręs su senamiesčio kontekstu, suvoki, kad jis – įvairialypis. Tarkime, Bernardinų ir Onos bažnyčios kompleksas Vilniuje. Ar šiandien galėtume įsivaizduoti tokį seno ir naujo pastato derinį? Kai viena bažnyčia užstoja kitos pagrindinį fasadą? Tačiau kaip susiklosčiusį istorinį momentą ir faktą priimame labai natūraliai ir laikome jį labai vykusiu dariniu, vertindami jo išskirtinumą.

Tik XX a. pradėjo formuotis paveldo kaip vertingo aspekto iškilimas. Anksčiau karas, maras, badas, imperatorius, kunigaikštis galėjo nuspręsti už visus, kaip turi būti. Visuomenė neturėjo balso. Šiandien turime be galo daug informacijos, pajėgumų ištirti ją, įžvelgti ir analizuoti. Galime diskutuoti, koks turi būti senamiestis, ir turėti priešingų nuomonių, kas irgi yra nuostabu, nes nuolat girdėdami nuomones su argumentais turtingėjame. Diskusijos apie tai, koks turi būti senamiestis, kova už senamiestį, už viešą erdvę ir viešumas yra be galo geras reiškinys.

Turbūt jau niekada nebus taip, kad vyrautų viena, neginčijama nuomonė. Pasaulis pasikeitė, informacija mus pasiekia žymiai greičiau, visuomenė į ją reaguoja taip pat žymiai greičiau. Kai girdime konstruktyvią kritiką – ji yra labai vertinga, o diskutuoti įdomu. Žeidžia neadekvačios piktos nuomonės, kurios veda į destrukciją.


Architektė Gilma Teodora Gylytė, studijos „Do Architects“,“ įkūrėja, partnerė.

Senamiestis yra įkvėpimo šaltinis. Kiekviename senamiestyje gera būti, dirbti, gyventi. Senamiestis yra puiki urbanistikos mokykla. Domintis ir analizuojant, kaip vystėsi gatvės, rūmai, vienuolynai, aikštės, gyvenamieji namai, kvartalai, aiškėja, kokios priežastys lėmė vienokį ar kitokį šiandienį jų vaizdą, padeda suprasti, kas iš tikrųjų yra vertinga, džiugina žmogų.

Projektuodami senamiestyje, projektuojame šiandiene kalba – tai turbūt ir vadiname modernumu. Modernumas taip pat yra įvairus, jis gali būti kontrastingas, jautrus, pagarbus, įsiliejantis, radikalus, pernelyg tendencingas. Statyti kaip anksčiau nebėra prasmės, o technologijas slėpti po barokinio fasado imitacija – juo labiau. Tačiau galime ir turime projektuodami suprasti mastelį, erdvinę struktūrą. Taip, kaip suprogramuojame erdves ir parenkame mastelius, dažniausiai ir užprogramuoja laimingą dermę. Man labai patiko D. Daujotytės sumanyta tezė „globėjiška architektūra“ , kalbant apie išraiškingą, M. Dudlerio kontrasto principu suprojektuotą modernų pastatą šalia gotikinės bažnyčios. Tokia irgi gali būti, šiuolaikiška ir globėjiška, jautri masteliu, medžiagomis, erdvėmis.

"Turime ne tik padaryti analitines išvadas, suprasti kertinius istorinius lūžius, esminį to objekto autentiškumą, pasikeitusį urbanistinį, socialinį, įprotinį kontekstą, bet ir sukurti visumą, pagarbiai integruojant naujas dalis."

Projektuojant paveldo teritorijose vyksta nuolatinės diskusijos su tyrėjais, archeologais, polichromistais – ką tikslinga atskleisti, ką išryškinti, ką paslėpti. Gauname labai daug tyrimų medžiagos, iš kurios turime ne tik padaryti analitines išvadas, suprasti kertinius istorinius lūžius, esminį to objekto autentiškumą, pasikeitusį urbanistinį, socialinį, įprotinį kontekstą, bet ir sukurti visumą, pagarbiai integruojant naujas dalis. Ir visada kyla klausimas, ar gali bent vienas istorinis sluoksnis būti vertingesnis už kitą? Ar senesnis visada yra vertingesnis? O gal būtent tų sluoksnių visumos – praėjusių metų, reikšmingų įvykių, išnykusių įpročių atskleidimas ir yra mūsų tikslas?

Net ir tuščias sklypas istorinėje miesto dalyje jau yra „įkrautas“ konteksto. Tam reikalingos archeologinės išvados, istorinė vystymosi medžiaga, architektūriniai tyrinėjimai – kaip pagrindas kažkam naujam sukurti, o sklypuose jau su esamu užstatymu reikia itin kruopščiai įsigilinti į istorinę vystymosi raidą. Pavyzdžiui, pradėjus dirbti su Vainų rūmais Domininkonų gatvėje paaiškėjo, kad kiemas buvo dvipusis, turėjo du įvažiavimus – reprezentacinį ir ūkinį iš Stiklių gatvės.

Tačiau šiandien Stiklių gatvės dalis užstatyta dviaukščiu namu, todėl turimą informaciją apie pranykusį čia buvusį tarpą ir perėjimą derinome su šiandieniu kontekstu, interpretuodami ir pritaikydami situacijai, kad atkurtume Vilniuje retai randamą pereinamą pasažinį kiemą. Taip atsirado iš pirmo žvilgsnio nebūdingas, platus, didžiulis perėjimas, parinktos visai kitokios medžiagos, stiklinis stogas, tarsi pasakojantis apie namą, kurio neturėtų būti. Architektūrine ir erdvine kalba galime labai daug pasakyti, tik pradžioje turime suprasti, ką norime ir turime pasakyti.

Kultūros paveldo institucijos įgauna vis daugiau patirties, padeda projektuotojams ir visoms šalims dirbti bendradarbiavimo būdu, sekdamos skirtingus projekto etapus. Verta paminėti Kopenhagos pavyzdį, kur tiek miesto savivaldybė, tiek visos institucijos yra kaip bendruomenės moderatoriai – dirbanti ne principu „leidžiu / neleidžiu“, o „išklausau ir sujungiu“. Šis būdas pasiteisino daugelyje Europos šalių, tikėkimės, prigis ir Lietuvoje. Kuo toliau, tuo daugiau miestiečiai domisi savo miestu, nori žinoti, kas jame yra planuojama, daryti įtaką sprendiniams. Ir tai yra puiku. Kuo daugiau nuomonių, ypač patirtinių įžvalgų, projektas projektavimo etape sulaukia, tuo turtingesnis rezultatas išeina. Yra tam tikras etapas – projekto viešinimas, kurio metu galima kelti klausimus ir gauti atsakymus. Smagu sulaukti rūpestingų, įžvalgių pasiūlymų. Tačiau kai kam parankiau garsiai šaukti, nepabandžius įprasto, įstatymiško būdo.

Ar KPD atstovai turėtų dalyvauti rengiamuose konkursuose, o gal net rengiamų konkurso sąlygų aptarime?

Kiek modernumo gali būti senamiesčiuose? Ar gali (privalo) paveldosaugos specialistai, institucijos nubrėžti ribas, suformuoti prioritetus?

Ar gali būti statomi modernūs statiniai tuščiuose senamiesčio sklypuose, jeigu nėra išlikusios ikonografinės medžiagos? Koks tokiu atveju paveldosaugos specialistų požiūris, rekomendacijos?


Gerda Ožiūnaitė, KPD Vilniaus skyriaus vedėja.

Senamiesčiai iš esmės yra istorinių amžių sukurta erdvė, kurios svarbūs visi įmanomi istorinius laikotarpius menantys elementai, modernumo senamiesčiuose turėtų būti tiek, kad naujai atsirandantys pastatai ir architektūriniai elementai saugomose vietovėse darniai derėtų su jau susiformavusia aplinka.

Be abejo, miestas pirmiausia gyvas tada, kai juo džiaugiasi vietos gyventojai. Visais atvejais turime puoselėti savo aplinką, savo miesto pažinimą ir meilę jam, kad atvykę turistai pajustų gerą jausmą būdami tame mieste.

Mūsų paveldosaugos sistemoje ribas nubrėžia saugomų objektų ar teritorijų vertinimo tarybų aktai, kuriuose nustatomi saugotini objektai ir įvardytos vertingosios jo savybės, bei specialieji planai, kuriuose numatyti saugomų objektų apsaugos reglamentai, todėl paveldosaugos specialistai gali nustatyti tik tokius reikalavimus architektūrai, kurie yra pagrįsti teisės aktais. Modernumui ribų apibrėžti paveldosaugos specialistas negali. KPD veiklos kompetencijas tiksliai reglamentuoja teisės aktai ir departamento nuostatai. Jei yra prašymas padėti rengti konkursų sąlygas, niekada neatsakome.

"Naujoji architektūra, nesvarbu, kokio stiliaus ir raiškos, turėtų nuosekliai atitikti istorinės teritorijos erdvinę sandarą"

Vilniaus senamiestyje yra vietų, kuriose atsiranda modernių statinių. Paveldosaugos specialistų siekiamybė, kad tai būtų aukštos architektūrinės kokybės pastatai. Žvelgdami į senamiesčio erdves, perspektyvas, gatvių užstatymus turėtume matyti ir suprasti skirtingais laikotarpiais atsiradusius pastatus ir kitus architektūrinius elementus, tačiau naujoji architektūra, nesvarbu, kokio stiliaus ir raiškos, turėtų nuosekliai atitikti istorinės teritorijos erdvinę sandarą ir gerbti tradicinę šios teritorijos morfologiją.

Kultūros paveldo departamento teritorinių skyrių specialistai procese dalyvauja tik paviešinus  projektinius pasiūlymus, todėl priešprojektinių pasiūlymų netenka vertinti. KPD skyriams nėra privaloma juos vertinti, vertinama tik atskirais atvejais, kai architektų nuožiūra to prašoma. Labai retais atvejais paveldosaugos specialistams tenka bendrauti su verslo atstovais. Jie kreipiasi į teritorinius skyrius tais atvejais, kai domisi saugomais objektais, jų kultūrine verte. Konsultuojasi prieš įsigydami konkretų kultūros paveldo objektą dėl vystymo galimybių. Projektavimo metu dažniausiai tenka bendrauti su architektais, rengiančiais projektus.

Jei kalbėtume apie rengiamus tvarkybos darbų projektus, tenka pastebėti, kad visuomenė nėra aktyviai dalyvaujanti šiame procese. Matome pavienius atvejus, kai atskiros bendruomenės išreiškia norą dalyvauti tuose procesuose. Kiek dažniau galime pastebėti visuomenės iniciatyvas naujos statybos ar esamų pastatų rekonstravimo atvejais. Mano nuomone, bendruomenės ir visuomenė turėtų būti supažindinamos su planuojama veikla nuo pat pradžių ypač kai kalbame apie bendruomenei ir visuomenei svarbius objektus. Tokiais atvejais būtų išvengta bendruomenių nepasitenkinimo, juk turime patirčių, kai bendruomenės priešinasi bet kokiam erdvių ar pastatų tvarkymui.


Violeta Kasperavičiūtė, KPD Marijampolės skyriaus vedėja

Pats žodis „senamiestis“ jau apeliuoja į tai, kad žmogus čia pateks į išskirtinę seno miesto zoną. Kontrasto principas gal kur ir taikytinas, tačiau vientisumas, apžvelgiant mus supančią aplinką, turėtų būti išlaikytas. Tam ir yra KM atestuoti architektai, kad jie galėtų pateikti naujo pastato sprendinius, nedisonuojančius su esamais, istoriją menančiais pastatais. Kontrastas šiuo atveju tik vargintų žvilgsnį ir nesuteiktų pasigėrėjimo harmoninga išskirtine senamiesčio aplinka.

Suformuoti prioritetus ir nubrėžti ribas, paveldosaugos specialistai, manau, būtinai turi. Tada lengviau dirbti visiems, priimantiems sprendimus. Taip pat ir investuotojui. Ir, žinoma, viziją įgyvendinančiam architektui. Nepamirškime, kad investuotojo interesas yra svarbus, bet ne ką mažiau svarbesnis ir bendras vaizdas, ir gyvenimo kokybė, kurią kuria aplinka. Dažnai atsižvelgiama į atskirų savininkų interesus, bet pamirštama jiems pasakyti, kad tam tikroje vietoje galioja tam tikri reikalavimai, nes jūsų pastatas formuos bendrą viso senamiesčio vaizdą. Tai pasakius ir, žinoma, pateikus reglamentuojamą tvarką, asmuo turėtų galimybę pasirinkti. Didžioji problema yra ta, kad dažniausiai fiziniai asmenys įsigyja paveldo objektus net neturėdami idėjų juos restauruoti kaip autentiškus pastatus, nesuprasdami jų vertės. Blogiausia, kai sužinoma, kas galima, o kas ne, tik pateikus sprendinius, o dar blogiau, kai tie argumentai būna neaiškūs ir dviprasmiai, nors, žinoma, paveldo išsaugojimo gairės niekada nebūna visiškai aiškios.

Laiko perspektyva daug ką keičia. Mums gali atrodyti, kad pastatas, ypač statytas sovietmečiu, – bevertis, o žiūrėk po kelių dešimtmečių jis atranda savo ypatingą vietą bendruomenės gyvenime. Apskritai, į senų pastatų „nurašymą“ reikėtų žvelgti labai atsargiai. Esmė ta, kad pastatus ar įrenginius priskyrę prie nevertingų ar nereikšmingų pasmerkiame juos galutinai prarasti. Gal reikėtų taikyti kur kas mažiau apribojimų juos restauruojant, tačiau jų vertė turėtų būti pripažįstama ir viešai žinoma.

"Vien šiuolaikinėms funkcijoms pritaikytų pastatų niekas neis žiūrėti. Žmones traukia ne geros funkcijos, o išskirtinė vieta, architektūra, istorija, tad nereikėtų painioti prioritetų."

Vien šiuolaikinėms funkcijoms pritaikytų pastatų niekas neis žiūrėti. Žmones traukia ne geros funkcijos, o išskirtinė vieta, architektūra, istorija, tad nereikėtų painioti prioritetų. Aišku, funkcijos reikalingos, tačiau jos turi padėti atskleisti kultūros paveldo objektą, o ne bandyti iš jo bet kokia kaina padaryti superfunkcionalų. Manau, lankytojai tai įvertina, o vietos gyventojai – supranta.

Verslininkus, kaip ir bendrai visuomenę reikia edukuoti, kad jie suprastų, jog kuo daugiau bus autentikos ne tik išorėje, bet ir viduje, tuo pastatas bus įdomesnis ir patrauklesnis lankytojams, tuo jo vertė augs sulig metais. Yra gausybė pavyzdžių užsienyje, kur saugomas ne tik eksterjeras, bet, pvz., XVI a. interjeras. Ir savininkai tuo didžiuojasi. Manau, ir mes tai suprasime, nes mūsų valstybė dar jauna ir viskas, kas nauja, mums atrodo nepaprastai patrauklu.

Visada pasisakiau už nepriklausomą projektų ekspertizės centrą. Tokiu atveju, kai kalbame apie ypatingų pastatų restauravimą, manau, priešprojektiniai sprendiniai turėtų būti taip pat ekspertuojami, o su teigiama ekspertize pristatomi visuomenei. Blogiausia, kai skubame, o taip būna gana dažnai, nes reikia įsisavinti lėšas. Tačiau tokiose vietose diskusijai turėtų būti skiriama pakankamai laiko.

Suprantama, visuomenė taip pat turi būti įtraukiama, bet jos balsas neturėtų būti lemiamas. Priešingu atveju – kam tada specialistai, toje srityje studijas baigę ir nemažai praktikos turintys žmonės. Dabartiniu atveju atrodo, kad tos srities specialistai stumiami į užribį. Manau, atsakomybę turėtų prisiimti ir miesto architektai, parengti miesto viziją. Neretai, bent mažesniuose miesteliuose, ta vizija pametama. Bet pirmiausia turėtų būti švietimas. Tiek bendruomenės, tiek savivaldybių darbuotojų, priimančių sprendimus miesto vystyme.


 Architektas Lukas Rekevičius, Lietuvos architektų rūmų pirmininkas

Architektas Audrys Karalius pasiūlė labai gerą analogiją, sportinę. Jis sako, kad nauja architektūra senamiestyje prasideda nuo pagauto paso (perdavimo). Žaidžiame toje pačioje aikštelėje, kurioje prieš šimtą ir daugiau metų kūrė kiti mūsų kolegos. Jeigu pasą pagauname, esame vienoje komandoje – viskas bus gerai. Bet, kad būtų gerai, – turime žaisti ir tą patį žaidimą. Negalime žaisti futbolo, nors protėviai žaidė kvadratą. Tiesa, matyt, tas senamiesčio žaidimas gali priminti kvadrato versiją, kurią žaidžia visi pasaulio vaikai, – taisyklės kuriamos žaidžiant, nors žaidimas lieka tas pats. Žiūrėk, jau kažkas susigalvoja, kad išmušinėti negalima, kad negalima išmušinėti dukart iš eilės, kad kamuolys negali paliesti žemės, kad berniukai negali išmušinėti mergaičių ir t. t.

Modernumo samprata kinta nuolat, ir ji ne tik architektūrinė. Senovėje visada būdavo viena grupė pastatų, kuriems bendras sutarimas leisdavo būti aukštesniems už kitus, dominuoti kraštovaizdyje. Tai – bažnyčios. Tačiau moderniame diskurse ši samprata kinta, atsiranda naujų pastatų tipų, kuriems viešoji nuomonė LEIDŽIA dominuoti kraštovaizdyje, nepriklausomai nuo stilistikos. Pvz., tokią teisę jau turi teatrai, bibliotekos, kultūros centrai, parodų salės. Štai tai yra tikrasis modernusis pokytis.

Autentiškumas nėra siejamas su ikonografine medžiaga. Jei turime pastatą su neišlikusiu karnizu, tačiau žinome, kaip tas karnizas atrodė, iš senų nuotraukų, atkursime jį, bet jis netaps autentišku karnizu. „Autentiškumas – kultūros paveldo objekto ar vietovės išlikusios savybės, apimančios pirminę ar istoriškai susiklosčiusią objekto paskirtį, išraišką ir savitą fizinį pavidalą – formą, naudotas medžiagas, konstrukcijas, suplanavimą, atlikimo technologiją, aplinką“ – čia apibrėžimas iš NKPA įstatymo, ir raktinis žodis jame yra IŠLIKUSIOS SAVYBĖS. Neišlikusios, atkurtos savybės nesudaro autentiškumo.

"Stebėtojas neturi būti klaidinamas: stebėdamas paveldo objektą jis turi aiškiai suprasti, kurios dalys yra autentiškos, o kurios – naujos."

Įvairios paveldosaugos chartijos ir konvencijos kalba apie IŠLIKUSIAS vertybes, o reikalavimas išsaugoti autentiškumą reiškia, kad išlikusių vertybių neturime naikinti. Filosofinė nuostata visgi turi būti – stebėtojas neturi būti klaidinamas: stebėdamas paveldo objektą jis turi aiškiai suprasti, kurios dalys yra autentiškos, o kurios – naujos.

Projektuodami paveldo teritorijose, kuriose nėra pakankamai ikonografinės medžiagos, architektai remiasi konteksto analize, vietos dvasios kodo atradimu, senamiesčio audinio tyrimais, taip pat – formaliais STR’iniais reikalavimais – insoliacija, trečiųjų šalių teisių užtikrinimu, gaisriniais dalykais. Architektūra visada yra sankryža tarp pragmatizmo ir kūrybos, architektūra senamiestyje visada bus sankryžoje tarp konteksto suvokimo, architekto meninės ambicijos ir tų pačių praktiškų normatyvinių reikalavimų.

Baubas bet kurioje srityje yra vienas – nekompetencija. Todėl blogybė yra, kad architektūrinio išsilavinimo neturintys specialistai derina architektūrinius projektus, reiškia subjektyvias pastabas. Idealu, kai KPD dirbantis, tarkime, istorikas, suvokia savo žinių ir kompetencijos architektūroje ribas ir nepasiduoda asmeninio vertinimo pagundai „gražu negražu“. Jei kyla abejonių – turime ekspertinius instrumentus, pvz., Architektų rūmų regionines tarybas, kurios pagal Architektūros įstatymą yra įgaliotos spręsti architektūros kokybės klausimus, susijusius su paveldo išsaugojimu. Jei bus pasitikima profesionaliu ekspertiniu vertinimu, niekas nebus baubas, ir visi gyvensime santarvėje.

Neįmanoma apibrėžti tapatybės, pvz., pasakyti, „ei, žmonės, susitarkime vieną kartą, kokią senamiesčio tapatybę norime išsaugoti“. Tai, ką kuriame šiandien, yra dinaminė tapatybės dalis, tačiau šiandienos kūriniai, keliaudami praeitin, tampa statiškos tapatybės dalimi, kurią pradedame saugoti. Tapatybė nuolat kintanti, apie tai yra rašęs filosofas Viktoras Bachmetjevas straipsnyje „Šiandienos vilniečio tapatybės besidairant“.

Nors dalis visuomenės linkusi prie istorizmo ir pseudoarchitektūrinių stilių, kadangi jaučiame pareigą kurti šiandien rytojaus paveldą, turime nuolatos apie tai kalbėti, šviesti visuomenę ir pasiekti, kad kuo daugiau žmonių suvoktų, jog pseudoistorinės architektūrinės „mandagienos“ neturi galimybių tapti paveldu rytoj.

Neapsiimsiu vertinti, ar tai geri, ar blogi pavyzdžiai, tačiau UNESCO saugomame Prahos senamiestyje turime nebejauną bet ultramodernų Franko Gehry „šokantį“ namą. Madride turime „Herzog / De Meuron Caixa Forum“. Ant Gedimino pilies turime grakštų stiklinį antstatuką. Milane turime „OMA Fondazione Prada“. Ir taip toliau.

Architektai privalo diskutuoti su visuomene – architekto vaidmuo pasikeitęs, jis nebėra užsidaręs menininkas, kartkartėmis išlendantis su genialiu kūriniu. Kadangi jo kūriniai veikia labai daug sričių, miestovaizdžio, kasdienės gyvensenos aspektų – reikia kalbėtis daug ir nuo pačių ankstyviausių stadijų.

 

 

Pasidalink naujiena